Kuo tiki krikščionys?

Krikščionybė nėra religija, tai ėjimas Jėzaus Kristaus nusakytu keliu. Čia surašyti dalykai nėra „tikėjimo tiesos“, kurias reikia išmokti. Tai yra esminiai krikščionybės pagrindai, sutraukti, gal kiek padrikai, į vieną puslapį. Neįmanoma Dievo pažinimo ir Jėzaus Kristaus mokymo sutalpinti į jokį puslapį, bet pažinti Jį vis labiau ir labiau galima. Klausimas, ko trokšta jūsų širdis. Jeigu tai jus domina, jeigu jaučiate, kad tai gali būti tiesa, net jeigu kažko nesuprantate, su kažkuo nesutinkate arba norite įsigilinti į tai daugiau, tuomet jums verta skaityti ir kitas temas, kur šie dalykai nagrinėjami išsamiau, pasiremiant Dievo Žodžiu.

• Dievas yra Dvasia. Dievas yra vienas. Mes Jį suvokiame ir priimame kaip Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, bet tai nėra trys atskiri Dievai.
   
• Dievas sukūrė žmones. Jis myli visus žmones. Mes, žmonės, esame Dievo kūriniai ir neturime prieš Jį kuo didžiuotis.
   
• Mes galime pažinti Dievą per Jo žodį – Bibliją (Šventąjį Raštą). Dievo žodis yra surašytas Jo įkvėptų žmonių ir yra neklaidingas.
   
• Dauguma žmonių nemyli Dievo, netrokšta Jo pažinti ir turėti su Juo bendravimą. Jie nori eiti savo keliais, rūpinasi laikinais dalykais ir stengiasi negalvoti apie Dievą, ar apie tai kas bus po mirties, arba susikuria sau patogų Dievo paveikslą.
   
• Kaip pirmieji žmonės Edeno sode, taip ir visi kiti žmonės yra nusidėję arba nuolat nusideda. Žmonės nepajėgia patys atsispirti nuodėmei. Žmones gundo ir skatina nusidėti piktasis – puolęs angelas, šėtonas. Jis nekenčia žmonių, nes nekenčia Dievo, o žmonės sukurti pagal Jo atvaizdą.
   
• Nuodėmė yra bet koks nepaklusimas Dievui. Nuodėmė užtraukia Dievo rūstybę. Ji trukdo nuoširdžiam bendravimui su Dievu.
   
• Kad išgelbėtų žmones iš nuodėmių ir duotų galimybę bendrauti su Juo, Dievas atsiuntė į Žemę savo Sūnų, Jėzų Kristų, kuris prisiėmė žmogaus prigimtį. Jėzus Kristus kartu ir Dievas, ir žmogus. Jis gyveno be nuodėmės ir turėjo tobulą bendravimą su Tėvu, tuo parodydamas mums pavyzdį.
   
• Gyvendamas kūne, Jėzus mokė ir gydė žmones. Jis subūrė savo mokinius ir mokė juos atskirai nuo Jį sekiojusios ištroškusios ženklų bei stebuklų minios.
   
• Pagal Dievo numatytą žmonių gelbėjimo planą Jėzus Kristus numirė žiauria mirtimi: buvo savo tautos atmestas, išduotas, paniekintas, nuplaktas ir nukryžiuotas. Ši auka buvo atlikta kartą ir visiems laikams už visų žmonių visas nuodėmes. Ji atpirko mūsų nuodėmes pilnai. Tie, kurie pripažįsta, kad yra nusidėję, atsiprašo už savo nuodėmes ir priima šitą auką, yra išgelbėti iš savo nuodėmių, nesvarbu, ką bebūtų padarę. Nėra tokių nuodėmių, kurios per Jėzų išlietos malonės dėka negalėtų būti atleistos, tačiau tam būtina nuoširdi atgaila ir pasiryžimas sekti Jėzumi.
   
• Tie, kurie įtiki – patiki Gerąja Naujiena – kad Jėzus Kristus išvadavo juos iš nuodėmės ir iš šėtono valdžios, priima Jėzaus auką, atsiprašo Dievo ir krikštijasi Jėzaus Kristaus vardu, gauna pilną nuodėmių atleidimą ir pradeda naują gyvenimą – Dievo vaikų gyvenimą. Tokie žmonės daugiau nenuodėmiauja, bet seka Jėzumi Kristumi, eina mokinystės keliu.
   
• Krikštytis gali tik laisva valia suaugęs (suvokiantis, ką daro ir atsakingas už savo veiksmus) žmogus. Krikštas ne tik panaikina visas buvusias nuodėmes, bet ir padeda atgimti naujam gyvenimui – su Jėzumi Kristumi. Nepasikrikštijęs žmogus negali vadintis krikščionimi. Kūdikių krikštas – žmonių išgalvotas ritualas. Tai nėra tikras krikštas, nes kūdikis nei atgailauja, nei suvokia, ką su juo daro, nei gali pasiryžti priklausyti Jėzui.
   
• Jėzus dėl mūsų numirė, bet trečią dieną Jis prisikėlė. Jis po mirties pasirodė savo mokiniams, drąsino juos ir atvėrė jiems protus, kad suprastų Šventą Raštą, visas pranašystes, užrašytas apie Jį. Po to Jėzus Kristus grįžo pas Tėvą, į Dangų.
   
• Jėzus Kristus pažadėjo, kad dar kartą ateis ir tai reikš šio pasaulio, tokio, kokį mes jį dabar pažįstame ir suprantame, pabaigą. Niekas tiksliai nežino, kada tai įvyks. Mes, Jo mokiniai, su viltimi laukiame Jo atėjimo, nes trokštame visada būti su Juo.
   
• Prieš savo mirtį Jėzus prižadėjo atsiųsti vietoje savęs Šventąją Dvasią – Guodėją ir Mokytoją, kuri ir buvo atsiųsta per Sekmines. Kaip ir pirmųjų krikščionių laikais, taip ir šiandien Ji veda, moko ir stiprina mokinius, duoda širdies ramybę, padeda mums suprasti Dievo Žodį, padeda išsilaikyti nenusidėjus, įspėja, jei katras suklysta ir pasielgia neteisingai, kad Dievo vaikas galėtų atsiprašyti savo Tėvo ir toliau eiti mokinystės keliu.
   
• Dievas negyvena rankų darbo pastatuose ar maisto produktuose, Jis gyvena tikinčiųjų širdyse savo Šventąja Dvasia. Mūsų kūnai yra Šventosios Dvasios šventyklos. Krikščionys saugo save, kad nenusidėtų ir nenuliūdintų Šventosios Dvasios.
   
• Šventoji Dvasia buria tikinčiuosius į mažesnes ar didesnes bendruomenes, kad jiems būtų lengviau eiti mokinystės keliu. Bažnyčia – ne pastatas ar organizacija, bet visi, tikintys Jėzumi Kristumi ir besilaikantys Jo mokymo žmonės. Žmonės gali įkurti įvairias organizacijas ir jas pavadinti bažnyčiomis, bet iš tiesų tik pats Dievas statydina savo tikrąją bažnyčią.
•  
• Bažnyčioje visi svarbūs, nes Dievas nedaro skirtumo tarp asmenų, tik ne visi turi vienodą tarnystę. Vyresnieji, seniau esantys Kelyje, kurie turi didesnes dovanas ir yra labiau pripildyti Dievo dvasios, turi atsakingesnę tarnystę ir padeda naujatikiams išsilaikyti tikėjime, meilėje ir tiesoje. Tai jie daro iš meilės, ne trokšdami sau naudos, bet aukodamiesi dėl kitų. Jėzus Kristus parodė tokio aukojimosi pavyzdį kantriai keletą metų savo mokinius mokydamas ir prieš savo mirtį nuplaudamas jiems kojas.
   
• Šventoji Dvasia duoda tikintiesiems įvairias dovanas, kad jie galėtų patarnauti savo broliams ir sesėms: vieni pranašauja, kiti įgauna išminties mokyti, kiti turi išgydymo dovanas, kiti svetingai priima atvykusius iš kitur ir t.t. Dovanų yra daug ir įvairių; jos duodamos ne žmogaus pasididžiavimui, bet bendruomenės labui.
   
• Šventoji Dvasia padeda tikinčiajam melstis. Malda – tai ne išmoktos šabloninės frazės ar svetimi skambūs žodžiai – tai jūsų pačių nuoširdus bendravimas su Dievu, meilės santykis. Net jei tai tėra keli žodžiai, svarbu, kad jie būtų nuoširdūs, nes Dievas mato kiekvieno širdį, prieš Jį nepaveidmainiausi ir Jam nereikia išmoktų svetimų frazių.