lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Relikvijų garbinimas


Relikvijų garbinimas

Kas gi yra relikvijos?
Žodis „relikvija“ tai lotynų kalbos žodis, reiškiantis „liekanas“ arba „palaikus“. Relikvijas turi ne tik katalikai. Štai Budos ir kitų vadinamųjų mokytojų relikvijos.



Pasak tą religiją išpažįstančių, relikvijos – tai kremavus dvasinių mokytojų kūnus, jų pelenuose randami nuostabaus grožio, panašūs į perlus, kristalai.
Katalikybėje yra trijų rūšių relikvijos.



Labiausiai gerbiamos vadinamosios „I laipsnio relikvijos“ – paties šventojo palaikai ar jų dalys.



 „II laipsnio relikvijomis“ laikomos šventojo drabužių dalys ar kiti jam artimi daiktai.
„III laipsnio relikvijos“ tai įvairūs daiktai (pvz., audeklo gabalėliai), kuriais buvo tiesiogiai paliesti šventojo palaikai.
Sakoma, kad po kiekvienu anksčiau statytų katalikų bažnyčių altoriumi yra bent viena relikvija. Aš anksčiau naiviai maniau, kad relikvijos priklauso tik prieš kelis šimtus ar šimtą metų mirusiems ir kad relikvijų garbinimo praktika šiais laikais nebepopuliari, bet, deja, visa tai tebevyksta ir mūsų laikais. Kad ir neseniai miręs popiežius Jonas Paulius II. 2011 metų gegužės pradžioje jis paskelbtas palaimintuoju. Jam ne tik meldžiamasi, prašant užtarimo, jo relikvijos taip pat garbinamos. Dar prieš popiežiaus mirtį buvo paimta jo kraujo ir dabar tas kraujas supiltas į stiklinį indą krištoliniame apsode ir viešai garbinamas katalikų apeigų metu. Per Ispanijoje 2011 metų vasarą vykusias jaunimo dienas taip pat buvo garbinamas šis indas su popiežiaus krauju.



Dievo Žodžis perspėja, koks tai rimtas Dievo įžeidimas. Jėzaus Kristaus kraujas yra šventas. Būdamas Dievas, Jis praliejo už mus savo šventą kraują, kad mes būtume išgelbėti iš nuodėmių:
1Jn 1, 4:
O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.
Jeigu žmogaus, kūrinio, kraujas garbinamas ir vadinamas šventu, tai tikrai šventas tikrojo Dievo, mūsų atpirkėjo Jėzaus Kristaus, kraujas nuvertinamas:
Žyd 10, 29:
Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią!
Ir tai ne viskas. Štai lenkai turi ne tik indų su popiežiaus krauju, bet ir jo dantį. Vasarą Ukrainoje buvo išstatyti viešam garbinimui Jono Pauliaus II plaukai ir galvos apdangalas.
Taip pat visiems tikriausiai žinoma, kad po visą pasaulį vežiojami katalikų vienuolės Teresėlės palaikai, kiek suprantu, išdalinti gabalėliais. Arba būna vežiojami ir eksponuojami viešam garbinimui visi vadinamų šventųjų kūnai.



Visa tai labai gražu ir gera, pagal katalikų denominacijos mokymą.
Dalis tų kūnų suirę ir likę tik skeletai, dalis gi pasižymi tuo, kad neyra ir net skleidžia malonų aromatą. Katalikų teologai teigia, kad šitas kūnų neirimas įrodo jų šventumą ir juose atpažįsta prisikėlusio Kristaus kūno požymius.(?)
Štai keletas tų garbinamų kūnų:



Kotryna Bolonietė - Mirusi 1463, kūnas mažai suiręs, laikomas ir viešai rodomas pasodintas jau daugiau kaip 500 metų viename Bolonijos vienuolyne.



Jonas Marija Vianėjus – Arso klebonas, mirė 1859 metais. 1904 jo kūnas ekshumuotas ir rastas nesuiręs, viešai rodomas Prancūzijoje, Arso bazilikoje, virš pagrindinio altoriaus. Širdis eksponuojama atskirai.


Tėvas Pijus – vienuolis kapucinas, mirė 1968, po 40 metų, 2008, jo kūnas buvo ekshumuotas, rastas nesuiręs ir dabar laikomas bažnyčioje San Giovanni Rotondoje, Italijoje. Gyvas būdamas pasižymėjo stigmomis ir biolokacija. Jis labai griežtai pasisakė prieš Antrojo Vatikano Susirinkimo sprendimus ir lotyniškų mišių panaikinimą.



Popiežius Pijus X – 257 katalikų popiežius, mirė 1914, 1944 kūnas ekshumuotas, pagal visus kanonus apžiūrėtas, rastas tinkamas viešam demonstravimui (ant veido uždėta sidabrinė kaukė) ir nuo 1952 laikomas Vatikano bazilikoje.



Kotryna Laburietė- Mirė 1876 m., 1933 m. Kūnas buvo ekshumuotas, rastas nesuiręs ir lankstus, rodomas vienoje Paryžiaus bažnyčių. Vienuolė, „Marijos“ regėtoja, įsteigė stebuklingą medalį, kurį nešioja milijonai katalikų ir šiaip prietaringų žmonių visame pasaulyje (aš irgi nešiodavau, tikėjau, kad apsaugo).



Bernadeta Subiru
– Lurdo „Marijos“ regėtoja (žr. temą „Apie Marijos garbinimą IV d.“). Mirė 1879 m., kūnas ekshumuotas 1909, 1919 ir 1925 m., rastas nesuiręs. Dabar viešai rodomas Prancūzijoje, Neveres mieste. 
Normaliomis sąlygomis, kūnas turėtų greitai suirti, nes sielai iškeliavus pas Viešpatį jis niekam nenaudingas. Taip, čia aiškiai įsikišę antgamtinės jėgos, tik ar dieviškos? Kai atkreipi dėmesį, kad Lurdo regėtojos Bernadetos Subiru kūnas taip pat guli nesuiręs, ir dauguma vienuolių, kurių daugiau mažiau suirę kūnai eksponuojami pamaldžiam garbinimui, buvo labai atsidavę vadinamosios Marijos garbintojos, o tėvas Pijus ir ypač popiežius Pijus X buvo aršūs kovotojai su katalikų bažnyčios atsinaujinimu, supranti, iš ko visi šitie pseudostebuklai.
Ar kūnai dailiai išsilaikę, ar nelabai, tai visai nesvarbu. Kuo šie kelis šimtus metų gulintys kūnai jums primena Kristų? Ar mūsų Viešpats guli pavaškuotas stiklinam sarkofage ar prisikėlęs sėdi savo Tėvo dešinėje? Kas čia dieviško tokiam kūnų dalių eksponavime?



Dievą įžeidžia, jei mes garbiname ne Jį, bet kūrinius, Dievo žodis sako, kad taip darydami mes užsitraukiame Jo rūstybę:
Rom 1, 25-28:
Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen! Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą. Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.
Prisiminę katalikų denominacijoje neseniai nuskambėjusius pedofilijos skandalus, tikriausiai nedrįsime sakykti, kad šitos eilutės buvo parašytos prieš 2000 metų ir netinka šių laikų Romai?
Relikvijų garbinimas atsirado palaipsniui ir lyg netyčia, kaip ir dauguma kitų paklydimų. Pirmųjų amžių kirkščionys Romoje mėgdavo rinktis kapinėse, nes pagonys kapines laikė nešvaria vieta ir ten vengdavo eiti. Taigi, krikščionys galėdavo ten ramiai melstis. Kankinystės laikais jie surinkdavo nukankintų savo brolių krikščionių kūnus ir pagarbiai palaidodavo. Ir švęsdavo tada brolio ar sesės gimimo dangui dieną. Nes mirusieji Kristuje laimingi, jau regi Viešpatį veidas į veidą. Bet palaipsniui imta pernelyg sureikšminti šitas laidojimo apeigas ir garbinti pačius kūnus. O vėliau čia jau įsisuko galinga bažnytinė industrija. Juk visos relikvijos nemažai kainuoja, o kur dar piligrimystė į "šventas" vietas prie "šventų" kūnų. Prisiminkite filmą „Liuteris“, ten labai vaizdžiai parodyta, kaip buvo apgaudinėjami žmonės, kad tik būtų galima pasipelnyti. Deja, tai nėra tik istorija, visa tai tebesitęsia ir mūsų laikais, tik kiek mažesniu mastu.
Mes visi žinome, kad bus mirusiųjų prisikėlimas. Tą žinojo ir pirmieji krikščionys ir jau tais laikais buvo tokių, kurie buvo linkę sureikšminti mirtingus kūnus. Paulius apie tai rašo laške korintiečiams ir net gan nemandagiai vadina tokius kvailiais:
1Kor 15, 35-38:
Bet gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?” Kvaily! Ką tu pasėji, neatgyja, jei prieš tai nenumiršta. Ir ką besėtum, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių javų. Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną tokį, koks Jam patinka, ir kiekvienai sėklai jos kūną.
Toliau Paulius šneka, kokie skirtingi visi kūnai, o 44 eilutėje sakoma
1Kor 15, 44:
Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas. Yra sielinis kūnas ir yra dvasinis kūnas.
Matome, kad yra sielinis kūnas, kuriame mes gyvename, ir dvasinis kūnas, kuris mums bus duotas prisikėlimo metu, taigi ne sielinis kūnas mums turi rūpėti, nes yra pasakyta:
1Kor 15, 50- 54:
Bet aš jums, broliai, sakau, kad kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda. Aš jums atskleidžiu paslaptį: ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti,- staiga, viena akimirka, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes būsime pakeisti. Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe. Kada šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marusis apsivilks nemarybe, tada išsipildys užrašytas žodis: „Pergalė prarijo mirtį!“
Katalikų mokyme labai dažnai tai, kas parašyta Dievo Žodyje, suprantama kūniškai ir kažkaip iškreiptai. Ta pati bėda su vadinamuoju švenčiausiu sakramentu, ta pati bėda ir čia. Žodžiai „šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe“ tikrai nereiškia, kad kūnas gulės nesuirdamas 500 ar 600 metų o mes pamaldžiai jį apžiūrinėsime, bučiuosime ir čiupinėsime. Nereikia garbinti sielinių kūnų, nes aiškiai pasakyta, kad jie yra laikini. Mums bus duoti nauji kūnai, šitie gi tik palapinės – nėra reikalo tuos gabaliukus laikyti, jiems lankstytis ir atsiklaupus melstis. Apaštalas Petras sako kalbėdamas apie besiartinančią savo mirtį:
2Pt 1, 13-15:
Manau, kad teisinga, kol esu šioje palapinėje, žadinti jus paraginimais. Žinau, kad greitai ateis mano palapinės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus man apreiškė. Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus, jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti.
Jis nesako: „gerbikite mano kūną ir saugokite, kad galėčiau būti prikeltas.“ Jis nesako: „prisilietimas prie mano žemiško kūno likučių sustiprins jus“. Ne, jis stirpina brolius žodžiu ir palieka laiškus, kad jie kiekvienu metu galėtų prisiminti, kas buvo pasakyta. O kūnas tik palapinė, kuri bus nugriauta.
Apaštalas Paulius irgi lygina šitą, žemišką, sielinį kūną su laikina palapine:
2Kor 5, 1-5:
Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje. Todėl mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus, nes aprengti nebūsime nuogi. Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą.
Nei vienas iš apaštalų, rašę šiuos laiškus, matyt net neįtarė, kad jų kaukolės bus išstatytos viešam garbinimui. O, jei būtų žinoję, būtų turėję ką pasakyti tuo klausimu, ir žodžiai nebūtų švelnūs.
Taigi, jeigu tie žmonės, kuriuos vadina šventaisiais, tikrai bus verti prisikėlimo, tai jie prisikels kartu su Viešpačiu, bet kuo čia dėti jų seno kūno gabalėliai?



Pagalvokime blaiviai. Įsivaizduokite save. Ar jūs norėtumėte, kad indą su jūsų krauju, pirštakauliu ar šlaunies gabalėliu maldingai bučiuotų ateinančius 500 metų? Asmeniškai mane nuo tos minties pykina. Tiesiog fiziškai pykina. Kas šitaip sukuitė žmonių protus, kad nekrofiliją jie imtų laikyti šventu dalyku? Yra tik vienas toks meistras – melo tėvas, šėtonas, siekiantis atitraukti žmones nuo tiesos ir besistengiantis pakišti bet kokį garbinimo objektą, kad tik nebūtų garbinamas vienintelis gyvasis Dievas.
Jeigu save laikome krikščionimis, mes neturime prie jo piktų darbų prisidėti:
Ef 5, 8-11:
Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai,- nes Dvasios vaisius reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa,- ištirdami, kas patinka Viešpačiui. Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos.


2011-12-09