lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Maldos už mirusius

 

 Maldos už mirusius 

 

 

 

Ar gali gyvieji padėti mirusiesiems savo maldomis už juos? Katalikų denominacijos mokymas teigia, kad taip:
Iš katalikų katekizmo:
958  Bendravimas su mirusiaisiais. „Gerai suprasdama tą viso Jėzaus Kristaus mistinio kūno bendrumą, keliaujanti Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės dienų su didele meile minėdavo mirusiuosius 'kadangi šventa ir dievota mintis 'yra melstis' už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės' (2Mak 12, 45–46); Bažnyčia taip pat rūpindavosi juos užtarti.“ Mūsų malda už mirusius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti.

Šitie teiginiai prieštarauja Dievo Žodžiui, pasižiūrėkime:
1.  šventa ir dievota mintis 'yra melstis' už mirusiuosius
Tai iš apokrifinės Makabėjų knygos. Niekur Šventajame Rašte to nėra. Krikščionys visur labai raginami melstis už gyvuosius, bet nei vieno pavyzdžio, kad būtų meldžiamasi už mirusį.
2. melstis' už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės'
Mes žinome iš Šventojo Rašto, kad išvaduoti iš nuodėmės galime būti per tikėjimą Jėzumi Kristumi, su meile ir atgailaujančia širdimi priimant Jo auką ir, be abejo, tai vyksta žmogui dar esant gyvam.
3. Mūsų malda už mirusius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti.
Iš tiesų, mes meldžiamės vieni už kitus, bet tai vyksta šventiesiems esant gyviems, šiame gyvenime. Kad mūsų maldos už žmogų turi įtakos po jo mirties, tai jau žmonių mokymas, neparemtas Dievo žodžiu. Teigiama, kad mirusieji gali mus užtarti, bet klausimas kam jiems reikėtų tai daryti? Argi neužtenka, kad Dievo Sūnus mus užtaria? Katalikų tradicija susilpinina Jėzų, pastato jį į vieną eilę kartu su mirusiais žmonėmis, arba iš viso slepia po Marijos skvernu, bet Dievo Žodyje Jėzus ne toks. Jėzui Kristui nereikia pagalbininkų, padedančių susitarti su Tėvu, Jis pakanakami galingas. Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako:
Mt 28, 18:
Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“
Laiške efeziečiams taip pat nusakoma, kokioje pozicijoje yra Jėzus Kristus, iškeltas viršum visko ir visų.
Ef 1, 20-23:
Ja Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusių ir pasodindamas savo dešinėje danguose, aukščiau už kiekvieną kunigaikštystę, valdžią, jėgą, viešpatystę ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame amžiuje, bet ir būsimajame, ir visa paklojo po Jo kojomis, o Jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva bažnyčios, kuri yra Jo kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame pripildo.
Šis portretas gerokai skiriasi nuo katalikų piešiamo paveikslo, numažinančio Jėzų iki neįgalaus kūdikėlio, neturinčio pakankamai galios ir valdžios. Pasižiūrėkite kad ir į šią oficialią katalikų bažnyčios maldą į Mariją, kuri puikiai atspindi katalikiško mokymo prieštaravimą tam, kas rašoma Šventajame Rašte:
Maldos švenčiausiajai mergelei Marijai pavyzdys iš „Praktinio vadovo jubiliejiniams atlaidams gauti“:
– Sveika Karaliene, gailestingoji Motina, mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika! Tavęs šaukiamės ištremtieji Ievos vaikai, Tavęs ilgimės, verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje. Todėl Tu, mūsų Užtarėja, savo gailestingas akis į mus atkreipki ir Jėzų, garbingą mylimąjį Sūnų, mums po šios tremties parodyk. O geroji, o malonioji, o mieliausioji Mergele Marija!
Taigi pagal katalikų mokymą mes turime gerensę užtarėją už patį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, numirusį už mus, atpirkusį mus savo šventu krauju, ir mes prašome, tiesiog pataikaudami jai, kokia ji miela ir maloni, kad tik ji teiktųsi parodyti mums savo Sūnų. Kažin kur ji Jį slepia? Gal vis dar glaudžia glėbyje, kaip mažą silpną kūdikėlį, koks piešiamas vadinamuosiuose „šventuosiuose“ paveiksluose?

 


Mūsų laimei, Jėzus niekur nesislepia, juk Jis yra pažadėjęs būti su mumis iki pasaulio pabaigos, kuomet Jis ateis antrą kartą, su jėga ir galybe.
Mt 28, 20:
Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen.

Jis būna su mumis savo Šventąja Dvasia.
Jn 14, 16-20:
Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius.Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite.
Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse.
Iš tiesų Jėzui Kristui nereikia jokios pagalbos iš mirtingų žmonių, kad užtartų mus prieš Tėvą:
Žyd 7, 25:
Todėl Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.
Taigi, maldos už mirusiuosius ir maldos mirusiesiems yra tiesiog žmonių tradicija, Dievas niekada nesakė melstis už mirusius ir nežadėjo, kad tai duos jiems kokią nors naudą. Kol nežinojau Dievo Žodžio, aš galvojau, kad tai Dievo nusakyta tvarka – melstis už mirusius, bet dabar aš žinau, kad tai netiesa. Katekizmas moko žmonių tradicijų, patogių katalikų bažnytinės organziacijos hierarchams, be to mokymo tiesiog nebūtų už ką išlaikyti visą struktūrą. Toje organizacijoje moko žmones garbinti Jėzų Kristų, mini Jo vardą, bet taip iškreipia Jo paveikslą, kad ir patys Jo tikrojo nepažįsta ir kitus klaidina. Jėzus sakė apie tokius garbintojus
Mt 15, 9:
„Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu“
Kiekvieno teisė spręsti, kuo ir kodėl jis tiki ir kuo laiko Jėzų Kristų. Jeigu žmogus nusprendžia, kad žmonių mokymas ir tradicijos yra aukščiau už paties Dievo Žodį, jo laisva valia rinktis. Aš pasirinkau. Kai įtikėjau ir pradėjau skaityti Šventą Raštą ir Šventoji Dvasia atvėrė mano akis tam, kas ten parašyta, aš palaipsniui nustojau mesltis už mirusiuosius. Beje, tas apsisprendimas man buvo nelengvas, nes visai neseniai buvau palaidojusi savo tėvą ir man tikrai ne vis viena, kas su juo bus, bet aš tiesiog pavedžiau jį Dievo gailestingumui. Žinoma, aš jį prisimenu, su meile prisimenu ir kai tik prisimenu, dėkoju už jį Dievui. Mano supratimu, mes tiek ir tegalime padaryti, su meile prisiminti ir padėkoti.
Aš manau, kad mes niekada 100 procentų šitam gyvenime negalime būti tikri, ar mūsų artimasis su Viešpačiu, nes tik pats Dievas tobulai pažįsta žmogų ir kaip apaštalas Paulius sako laiške romiečiams
Rom 9, 16:

„Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.“
Ir apaštalų laikų krikščionys jaudinosi dėl savo artimųjų, ir Paulius juos ramino
1Tes 4, 13-18:
Aš nenoriu, kad jūs, broliai, liktumėte nežinioje dėl užmigusiųjų ir nusimintumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atves kartu su Juo. Ir tai jums sakome Viešpaties žodžiu, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia,
paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šiais žodžiais.
Ir dar vieną vietą iš Šventojo Rašto prisimikime, kai mokiniai, išgirdę kaip sunku pasitikinčiam pinigais patekti į Dangaus karalystę, išsigandę klausė: "kas tada gali būti išgelbėtas?", Jėzus juos nuramino, kad tai Dievo reikalas
Mk 10, 26-27:
Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada gali būti išgelbėtas?” Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui, nes Dievui viskas įmanoma”.
Taigi biblinis mokymas yra toks, kad mes visa patikėtume visagaliui Dievui. Tačiau matome, kad katalikų denominacijos mokymas yra ne pagal Bibliją ir su Dievo Žodžiu dažnai nieko bendro neturi.

 

2011-12-08