lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Liaudiškasis pamaldumas

Mes nesimeldžiame statuloms?

 

Pradėsiu šį kartą nuo nuotraukos.
Kaip manote, kas čia?

 


Taip, čia statulos koja. Tai turėtų būti basa koja, bet per daug metų metalas nudilo ir prarado savo formą. Taip atsitiko ne dėl atmosferos sąlygų, bet nuo žmonių prisilietimo. Daugybės milijonų ir milijardų maldininkų čiupinėjimo ir bučinių.

 

 

Gali būti, kad ši statula vaizduoja visai net ne apaštalą Petrą, o vieną iš senovėje garbintų dievų, Jupiterį, bet žmonės tiki, kad ši statula yra apaštalo Petro statula ir apaštalą Petrą jie vadina šventuoju, o statulą stebuklinga. Jie tiki, kad jeigu prisilies prie šitos statulos kojos, jų troškimas išsipildys.

 

 

Todėl jau daugelį šimtmečių minios žmonių plaukia pro šią statulą, pagarbiai prie jos sustoja ir maldingai prisiliečia arba net bučiuoja, tikėdamiesi savo norų išsipildymo. Viduramžiais maldininkai prašydavo šitos statulos, kad jis jiems atvertų dangaus vartus, jeigu jie numirtų savo piligriminės kelionės metu. Tai paklydimas, nes ne žmogaus galioje priimti ar nepriimti ką nors į Dangaus Karalystę, tai sprendžia tik vienas Dievas.

 

 

Kasmet birželio 29 dieną šita statula aprengiama prabangiais rūbais, ant piršto užmaunamas žiedas, o ant galvos uždedama karūna. Ar šitas karūnavimas nėra Dievo įžeidimas? Argi ne vieną mes turime Viešpačių Viešpatį ir Karalių Karalių? Ką reikškia ta aukso karūna ant stabo galvos?

 

 

Tiems, kam religija protą apkvaitinus, tai atrodo gražu. Vargšas apaštalas Petras, kaip iš jo išsityčiota. Ir ne tik iš jo vieno; katalikai mėgsta rengti statulas ir statulėles.

 

 

Ir kitų religijų išpažinėjai puošia savo stabus, tai tas pats paklydimas, besitęsiantis tūkstančius metų.

 

 

Štai vadinamosios Marijos statulėlė, puošiama kaip lėlytė.

 

 

Yra ir galybė kūdikėlių Jėzų, ne tik vadinamosiose prakartėlėse. Štai, Prahos kūdikėlio Jėzus statulėlė, aprengta dailiu kailiniu apsiaustėliu, karštai katalikų garbinama jau ne vieną šimtmetį.

 

 

Katalikų maldos pastatai tiesiog pilni įvairiausių statulų; yra net specialios parduotuvės, kur jų galima nusipirkti kuo įvairiausių, pagal savo skonį, ir garbinti.

 

 

Būtų juokinga, bet kad labai liūdna žiūrėti, kaip nuoširdžiai žmonės garbina šituos savo stabus. Būtų pikta, bet kad gaila tų žmonių ir labai baisu pagalvojus, kaip jie įžeidžia gyvąjį Dievą, savo Kūrėją, kuris yra griežtai uždraudęs tai daryti.
Iš 20, 4-6:
Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

Jėzus Kristus nuo kryžiaus sakė „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“, kai Jis meldėsi už tuos, kurie jį nukryžiavo. Lygiai taip šiandien Jėzus Kristus – gyvasis Dievo Žodis, kryžiuojamas ir niekinamas, tik daug didesniu mastu, kiekvieną dieną, tūkstančius kartų, net nesusimąstant. Žmonės nežino, bet net ir nenori žinoti. Jie nuoširdžiai garbina savo susikurtus dievus sau patogiais ir maloniais būdais, taip kaip patys sugalvojo, bet ne taip kaip gyvasis tikrasis Dievas liepė. Čia nieko naujo, tai tęsiasi jau tūkstančius metų ir už tai išrinktosios, žydų, tautos žmonės vis susilaukdavo Dievo rūstybės.
Įst 13, 12-18:
Jei išgirstum apie vieną iš savo miestų, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, tau duos, kalbant: ‘Tarp jūsų atsirado suvedžiotojai, kurie suklaidino miesto gyventojus, sakydami: ‘Eikime ir tarnaukime svetimiems dievams, kurių nepažįstate’, rūpestingai ištirk bei išsiklausinėk, ir jei pasitvirtintų, kad tarp jūsų padaryta tokia bjaurystė, išžudyk to miesto gyventojus kardu ir sunaikink jį ir visa, kas jame yra, net gyvulius. Visus daiktus sukrauk aikštėje ir sudegink kartu su miestu Viešpačiui, savo Dievui. Jis telieka griuvėsiais per amžius ir niekados tenebūna atstatytas. Iš tų prakeiktų daiktų nieko nepasisavink, kad Viešpats atsisakytų savo rūstybės, pasigailėtų tavęs ir padaugintų tave, kaip prisiekė tavo tėvams. Klausyk Viešpaties, savo Dievo, ir laikykis visų Jo įsakymų, kuriuos šiandien tau skelbiu. Daryk, kas patinka Viešpačiui, tavo Dievui”.

Žmonės katalikų organizacijoje nežino tokio griežto žodžio. Jie mokomi pasikliauti prietarų pilnomis tradicijomis ir žmonių mokymais, o ne Dievo Žodžiu, jie tiesiog daro tai, ką darė jų tėvai ir seneliai ir klauso to, ką sako jų „ganytojai“, kunigai ir vyskupai. Šiems gi tokios „liaudiško pamaldumo praktikos“ naudingos, nes neša organizacijai pelną, todėl žmonės skatinami pamaldžiai lankyti įvairias „šventas vietas“ ir melstis prie „šventų atvaizdų“.
Kodėl Dievas tai leidžia jau tūkstančius metų, jeigu tai Jam nepatinka? Aš nežinau. Jis tiesiog labai kantrus, bet vieną dieną tai baigsis. Apreiškimo knygoje sakoma:
Apr 22, 6-12:
Tuomet jis man pasakė: „Šie žodžiai patikimi ir tikri. Viešpats, šventų pranašų Dievas, atsiuntė savo angelą parodyti savo tarnams, kas turi įvykti netrukus".  „Štai Aš veikiai ateinu! Palaimintas, kas laikosi šios knygos pranašystės žodžių!” Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, puoliau po kojų angelui, kuris man visa tai parodė, norėdamas jį pagarbinti.
Bet jis man pasakė: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!”
Jis sako man: „Neužantspauduok pranašiškų šios knygos žodžių, nes laikas trumpas. Neteisusis toliau tesielgia neteisiai, kas susitepęs, ir toliau tebūna susitepęs, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja”.
„Štai Aš veikiai ateinu, ir mano atlygis su manimi, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo darbus."

Galvojate, kokie gi tie neteisūs, žmogų sutepantys darbai? Žmogžudystės, vagystės, melagystės, ištvirkavimas? Taip, tai labai blogi darbai, bet kai skaitai Dievo Žodį, matai, kad nėra baisesnio nusikaltimo Dievo akyse, negu svetimų dievų garbinimas:
Jer 16, 10-12:
Kai tu praneši šitai tautai visus tuos žodžius ir jie klaus: ‘Kodėl Viešpats paskelbė mums šitą didelę nelaimę? Kokia yra mūsų nuodėmė, kuo nusikaltome Viešpačiui, mūsų Dievui?’, tada jiems atsakyk: ‘Nes jūsų tėvai paliko mane, sekė svetimus dievus, jiems tarnavo ir juos garbino, o mano įstatymo nesilaikė. Jūs elgiatės dar blogiau negu jūsų tėvai, jūs sekate savo piktos širdies užgaidas, o manęs neklausote.
Kol kas mes dar gyvename Dievo malonėje ir mūsų už tokius dalykus neištinka Jo rūstybė, bet ateis laikas, kuomet kiekvienam reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę:
2 Kor 5, 9-10:
Todėl mes siekiame,-tiek nebūdami, tiek būdami su Juo,-Jam patikti.
Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė-gera ar bloga.

Jeigu taip apie save manote, kad mylite Dievą ir norite Jam patikti, jeigu nuoširdžiai trokštate vykdyti Dievo valią, pagalvokite, kokį Dievą jūs mylite ir ar tikrai žinote, kokia Jo valia? Ar tikrai Jam patinka, kai jūs klaupiatės prieš molio, metalo ar medžio gabalą, prieš žmogaus rankų kūrinį ir meldžiatės?

Iz 44, 10, 13-18:
Padarytas dievas ir nulietas atvaizdas nieko nevertas.
Dailidė dirbdamas naudoja virvę, pieštuką, kampainį, oblių; jais matuoja, nustato formas ir padaro gražaus žmogaus pavidalo stabą, tinkantį gyventi namuose. Jam pagaminti jis nusikerta kedrą, uosį, ąžuolą ar pušį, užaugusius miške tarp medžių. Jie tinka žmonėms kurui: jais šildosi ir ant jų gamina maistą. Iš likusio medžio padirbęs dievą, parpuolęs prieš savo drožinį, garbina jį.
Dalį jis sudegino: išsikepė mėsos, išsivirė viralo. Pasisotinęs ir sušilęs džiaugiasi: „Man šilta!” Iš likusios dalies pasidirbo stabą ir, atsiklaupęs prieš jį, garbino jį ir maldavo: „Išlaisvink mane, nes tu esi mano dievas”.

Jie nežino ir nesupranta, nes jie apakę ir širdimi nesuvokia.

Paklauskite savęs, kam iš tikrųjų jūs meldžiatės? Jeigu gyvajam Dievui, tai kam jums tuomet tie žmogaus rankų darbo stabukai?

 

 

Koks iš tiesų yra Dievas ir ko Jis nori iš jūsų? Ar ne metas mesti į šalį vaikiškus prietarus ir gręžti savo širdis į gyvąjį, tikrąjį Dievą, kuris garbinamas ne klaupiant prieš statulą paauksuotu rūbu, ne per ceremonijas ar ritualus, bet tiesoje ir Dvasioje, taip kaip Jėzus Kristus sakė:
Jn 4, 23-24:
Bet ateina valanda,-jau dabar ji yra,-kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško.
Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje”.

Jis vis dar ieško savo tikrųjų garbintojų, bet tai netruks amžinai. Vieną dieną, kai nuskambės paskutinis trimitas, malonės metas baigsis, todėl Šventoji Dvasia per apaštalą Petrą mus įspėja „budėkite“:
1Pt 4, 7:
Visų dalykų galas arti. Todėl būkite blaivūs ir budėkite maldose.
Panašiai mus įspėja ir apaštalas Paulius:
Ef 5, 15-17:
Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, branginantys laiką, nes dienos yra piktos. Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia.
Ef 5, 11:
Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos.
Amen.

2012-03-16