lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Kur yra Jėzus? 1 d.


Kur yra Jėzus?

 

Kartą vienas jaunas katalikų kunigas, įtikėjęs, lankęs ir po to vedęs alfa kursą, kuriame mokoma pačių krikščionybės pagrindų, manęs paklausė: „Kaip čia suprasti – sakoma, kad Jėzus gyvena mūsų širdyse, o betgi jis taip pat ir eucharistijoje? Kurgi yra Jėzus?“
Aš tada neturėjau ką jam atsakyti. Toks mažas buvo mano Dievo Žodžio pažinimas. Aš tik jaučiau, kur yra tiesa, bet vadovaudamasis vien savo pojūčiais gali lengvai suklysti. Mes turime augti Viešpatyje:
Ef 4, 14-15:
kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva-Kristus.
Todėl mums Dievas davė Bibliją – savo Žodį, kad mes nepaklystume ir nenutoltume nuo Dievo:
2Jn 1, 9:
Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokymo, neturi Dievo. Kas laikosi Kristaus mokymo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų.
Kol gyvename kūne, mus įtakoja daugybė dalykų – mūsų patirtis ir įpročiai, nuostatos ir tradicijos, suformuotos dar vaikystėje, mūsų norai, siekiai ir ambicijos, mūsų simpatijos ir antipatijos. Kol kas, kol gyvename kūne, mūsų pažinimas dalinis:
1 Kor 13, 9-10:
nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.
Vis tik jeigu mes įtikėjome ir pasiryžome sekti Jėzumi, tai negalime numoti ranka, pareikšti, kad Dievas yra nepažinus ir toliau sau daryti tai, ką esame pripratę daryti. Jeigu mes įtikėjome ir pamilome Jėzų, mes trokštame Jį kuo labiau pažinti, kad turėtume bendravimą su juo, kad galėtume vykdyti Jo valią. Dievo Dvasia, apsigyvenusi mumyse, ragina mus tai daryti. Jėzus sako, kad tie, kurie tikrai trokšta Jį sekti, atpažins Jo balsą:
Jn 10, 14:
Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane.
Jn 10, 27-28:
Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.
Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.

Mes norime Jį sekti ir todėl siekiame pažinimo, ne pažinimo vardan pažinimo, skatinančio puikuotis savo išmintimi, bet nuolankaus Dievo valios pažinimo, vedančio į tiesą.
Jn 8, 31-32:
Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”.
Todėl to, ką jums sako širdis, nereikia ignoruoti, tačiau viskas turi būti sutikrinta su Dievo Žodžiu ir juo patvirtinta, nes šėtonas – melo tėvas, nuolat stengiasi mus apgauti ir Dievo Žodį iš mūsų širdžių išrauti. Štai mus perspėja pats Jėzus, tikriausiai visiems girdėtame palyginime apie sėjėją:
Lk 8, 11-12:
Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis. Palei kelią-tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.

 

 

Geroji Naujiena – džiugi žinia, bet pats mokinystės kelias nėra lengvas, dažnai tenka rinktis, tarp to, kas tau miela, prie ko buvai pripratęs ir tiesos. O šėtonas sukasi aplinkui, darydamas viską, kad tik išsuktum iš siauro mokinystės kelio.
Kai aš įtikėjau ir išgirdau Dievo balsą savo širdyje, katalikų denominacijos mokyme pradėjau pastebėti daugybę neatitinkančių Dievo Žodžio dalykų. Ir aš žinau, kad yra įtikėję žmonės, save dar laikantys katalikais, kurie taip pat mato toje denominacijoje daug blogybių. Ir daug ką jie norėtų ištaisyti, ir galbūt tai būtų pakeista, tik kad bet kokios reformos ten vyksta ypatingai lėtai ir sunkiai. Vis tik, netgi jeigu katalikų denominacijoje būtų atsisakyta stabų garbinimo, Marijos kulto, maldų už mirusius, bet nebūtų pakeistas požiūris į vadinamąjį švenčiausiąjį sakramentą arba eucharistiją, toji denominacija vis tiek liktų klaidingame mokyme.

 


Kaip pagarbiai, nuoširdžiai pagarbiai ir maldingai žmonės klūpi vadinamojoje adoracijoje prieš „švenčiausiąjį sakramentą“... Valandų valandomis jie gali taip išklūpėti paskendę savo meditacijoje. Jie randa tame pamaldžiame sustingime paguodą ir pabėgimą nuo visų savo vargų ir eina namo jausdamiesi paguosti, „pasikalbėję su eucharistiniu Jėzumi“. Jie iš tiesų tiki, kad Dievas įkalino save duonos gabalėlyje. Aš irgi taip dariau, kol Dievo Žodžio nebuvau išgirdusi ir priėmus.
Mokymas, kad Dievas gyvena duonos paplotėlyje taip tvirtai įsišaknijęs nuoširdžių katalikų širdyse, kad tik vienas Dievas ir gali jį iš ten išrauti. Spėju, kad eucharistijos garbinimas – pats išmaningiausias šėtono melas, iš visų, kokius tik jis kada yra įteigęs žmonėms toje denominacijoje.
Kartą paklausiau vienos jaunos moters, buvusios krikščionės, ištekėjusios už kataliko ir tapusios katalike, kas vis tik nulėmė jos apsisprendimą? Ir ji atsakė – eucharistija, tie pojūčiai, kuriuos ji patirdavo pakylėjimo metu ir vėliau, suvalgant tą paplotėlį. Vėliau išgirdau apie vieną katalikų kunigą, kuris iš pradžių buvo įtikėjęs krikščionis, tačiau norėdamas giliau patirti Dievą pasidavė pojūčiams, kurie apimdavo jį eucharistijos metu. Aš irgi patirdavau įvairių pojūčių mišių metu, bet labiau negu pojūčių aš troškau tiesos. Jau matydama ir širdyje žinodama, kad tai, kas vyksta mišiose, neatitinka to, kas rašoma Dievo Žodyje, bet turėdama taip maža supratimo, kaip iš tikrųjų viskas turi būti, aš galvojau, kad reikia pakeisti ir patobulinti patį katalikiškų mišių ritualą. Aš troškau sužinoti, kaip iš tikrųjų atrodė tas tikrasis duonos laužymas, kartu su Jėzumi ir ėmiau vaikiškai melsti Dievo, kad duotų man nors kartą paragauti tos tikros duonos, tokios, kokią laužė Jėzus Kristus su savo mokiniais. Ir Viešpats manęs išklausė. Jis atskleidė, kad ne paplotėlio miltuose ar formoje esmė, bet Žodyje ir išvedė mane ir Nerijų iš tos denominacijos, už ką aš nesiliauju Jam dėkojusi.
Pojūčiai normalus Dievo duotas mums dalykas, kol gyvename kūne. Jie gali suteikti didelį malonumą mūsų sielai arba gali būti mums kaip įspėjimo signalas, jeigu kas nors su mumis vyksta ne taip. Bet negalima vadovautis vien tik pojūčiais. Suprantate, jeigu mūsų pojūčiai teigia priešingai, nei sako Biblija, tada mes neturėtume jais vadovautis. Jėzus ne kartą mokiniams sakė „budėkite“ ir apaštalas Petras mus perspėja būti blaiviems ir budriems:
1Pt 5, 8:
Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.
Todėl krikščionims būtina žinoti Dievo Žodį. Aišku, šėtonas irgi puikiai žino Dievo Žodį, bet Jėzus gundomas dykumoje mums parodė puikų pavyzdį, kaip kovoti su šėtonu Dievo žodžiu.
Pasižiūrėkime, kas gi Biblijoje sakoma apie duonos laužymą? Ką Jėzus sakė per savo paskutinę vakarienę prieš kančią ir mirtį ant kryžiaus?
Mk 14, 22-24:
Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas!” Po to paėmė taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. Jis jiems tarė: „Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.
Mt 26, 26-29:
Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”. Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Ir sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje”.
Lk 22, 14-20:
Atėjus metui, Jis sėdo prie stalo, ir dvylika apaštalų drauge su Juo. Ir Jis tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje”. Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė”. Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”. Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“
Ir mes žinome iš Švento Rašto, kad Jėzaus mokiniai kartojo šitą Jėzaus mums paliktą apeigą, apie tai skaitome apaštalų darbuose ir Pauliaus laiškuose, kur jis aiškina, kaip tai turi vykti:
1Kor 11, 20-26
Jūs susirenkate kartu, bet ne Viešpaties vakarienės valgyti, nes kiekvienas paskuba suvalgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų valgyti ir gerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti stokojančius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už tai nepagirsiu. Aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir padėkojęs sulaužė ir tarė: „Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui”. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”.
1Kor 11, 26-29, 33-34:
Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis. Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.
Todėl, mano broliai, kai susirenkate valgyti, palaukite vieni kitų. O jeigu kas išalkęs, tepavalgo namie, kad nesirinktumėte pasmerkimui.

Taigi, duonos laužymas yra labai svarbus ritualas, paliktas paties Jėzaus Kristaus, kurio atsisakyti negalima, jeigu laikome save krikščionimis. Ką jis mums duoda ir kodėl Jėzus liepė savo mokiniams kartoti tai, ką jis padarė po vakarienės savo mirties už mūsų nuodėmes išvakarėse?

 


Mes visi priklausome Kristaus kūnui ir laužydami duoną visi kartu tai paliudijame. Šis bendras simbolinis veiksmas mums duoda pajausti ir giliau suvokti vienybę ne tik su Jėzumi Kristumi, bet ir su kitais broliais ir seserimis, dalyvaujančiais su mumis duonos laužyme.
Senojo Testamento laikais ženklas, kad priklausai Dievo tautai buvo kūniškas apipjaustymas. Naujojo Testamento laikais, kuomet nebeliko „nei žydo nei graiko...“, kūniškas apipjaustymas neteko savo reikšmės.
Gal 5, 1-6:
Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu būsite apipjaustyti, Kristus nebebus jums niekuo naudingas. Pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris tampa apipjaustytas: jis yra įpareigotas vykdyti visą įstatymą. Jūs, ieškantys išteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. O mes per Dvasią karštai laukiame ir viliamės tikėjimo teisumo. Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile.
Meilė Dievui ir savo artimui, nuoširdus laikymasis Kristaus mokymo ir darymas to, ką Jėzus Kristus liepė, rodo, kad esi Jo mokinys. Tačiau pats ritualas, ar tai būtų krikštas, ar duonos laužymas, negali tavęs nei išgelbėti, nei padaryti tikru krikščionimi. Viskas vyksta kita tvarka – jeigu tu atgimsti iš Dvasios ir tampi Dievo vaiku, tuomet krikštijiesi ir dalyvauji duonos laužyme kartu su kitais Jėzaus Kristaus sekėjais – krikščionimis. Sekti Kristumi nėra lengva, todėl tame kelyje tenka ne vieną kartą pasitikrinti save, apsipjaustyti savo širdį, vaizdžiai tariant.
Kai laužome duonos paplotėlį, pripažįstame, kad kartu su kitais broliais ir sesėmis, priklausome vienam kūnui, Kristaus kūnui. Už mus pralietas Kristaus Kraujas nuplovė mus nuo visų nuodėmių, todėl gerdami simbolinį jo kraują mes vėl ir vėl prisimename tą auką ir kiekvieną kartą savęs paklausiame „ar aš tikiu?“ Ir jei taip, tai ar einu tuo keliu, kuris man nusakytas? Ar vertai valgau šitą kūną ir geriu šitą taurę? Ar suprantu, ką Jėzus dėl manęs padarė? Dar kartą grįžtu prie to paties, ką apaštalas Paulius sako:
1 Kor 11, 27-29:
Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.
Kol mes gyvename kūnuose ir nuolat patiriame įvairius išbandymus ir šėtono puldinėjimus, mums reikia vėl ir vėl savęs šito klausti ir vėl ir vėl Jėzaus Kristaus auką prisiminti, kad mūsų tikėjimas augtų. Duonos laužymas mus stiprina mokinystės kelyje, bet ne todėl, kad ten stebuklingu būdu gyvena pats Dievas. Dievas mumyse gyvena savo Šventąja Dvasia. Jo nėra tiesiogiai paplotėlyje ir Jo nėra vynuogių sultyse. Jeigu mes atgimę iš Dvasios, Jis yra mūsų širdyse, mes Šventosios Dvasios indai:
2 Kor 1, 21-22:
Tas, kuris sutvirtina mus su jumis Kristuje ir mus patepė, yra Dievas, kuris ir užantspaudavo mus ir davė kaip užstatą Dvasią į mūsų širdis.
Dievas veikia per mus, tiek, kiek mes sugebame Jam tai leisti dėl savo netobulumo.
Kiekvieną kartą dalyvavimas Viešpaties vakarienėje būna lyg mūsų patvirtinimas: taip, Jėzau Kristau, aš atsimenu Tavo auką ir dėkoju Tau, aš seku Tavimi, einu Tavo keliu, ir mano broliai ir seserys tiki Tavim ir seka Tave ir mes neatsitrauksime ir nepasiduosime, nes Tu esi su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos ir mes tikime Tavo pažadu ir vykdome tai, ką Tu mums prisakei daryti.
Aš taip suprantu, kodėl mums paliktas duonos laužymas.
Anksčiau, kol priklausiau katalikų denominacijai, aš turėjau kitokį supratimą.
Apie tai – kitoje dalyje.