lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Krikščionis ar katalikas?

Krikščionis ar katalikas? 

Jn 14, 6:

Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane."

 

 

Nuo pat vaikystės priklausiau katalikų denominacijai ir uoliai atlikinėjau visus nustatytus ten ritualus. Dievu tikėjau, bet man Jis atrodė piktas, rūstus teisėjas, nuolat smerkiantis ir kontroliuojantis. Aš Jo bijojau ir kartais ant Jo pykdavau. Norėjau, bet nesugebėjau gyventi pagal Jo duotus įsakymus. Veltui bandžiau nenusidėti. Daug metų dvasinis gyvenimas sukosi ratu: nuodėmė – išpažintis – atgaila – nuodėmė... Stengiausi būti geru žmogum, bet mačiau, kad man nepavyksta ir nekenčiau savęs už tai. Visą laiką kamavo klausimas, kodėl įsakymuose šnekama apie Dievo meilę, o aš nesugebu Jo mylėti ir jaučiu tik baimę. Na, ir žinoma, aš netikėjau, kad Jis mane galėtų mylėti.
Viešpats manęs pasigailėjo: „Alfa“ kurso metu aš išgirdau Evangeliją – gerąją naujieną ir įtikėjau. Įtikėjo ir mano vyras, iki tol vaikščiodavęs sekmadieniais į mišias tik dėl manęs. Kai įtikėjau, tiksliau, kai pagaliau patikėjau, kad Jėzus Kristus tikrai numirė už mane ant kryžiaus, dėl mano nuodėmių, kad man dėl tos aukos atleista ir kad Dievas mane tikrai myli ir nori, kad su Juo bendraučiau, didžiausiu mano troškimu tapo pažinti Jį ir kaip nors Jam pasitarnauti. Pažinti Tą, kuris sugalvojo tokį nuostabų palną man (ir kiekvienam kitam, šią auką priimančiam) išgelbėti. Viešpats man įdėjo didžiulį troškimą pažinti tiesą. Aš pradėjau skaityti Jo Žodį, Bibliją. Žinoma, kuo toliau, tuo daugiau kilo klausimų, nes pastebėjau didžiulius neatitikimus tarp to, ko moko katalikų denominacja ir tarp to, kas parašyta Biblijoje. Nuolat meldžiausi, kad Viešpats apreikštų tiesą, kad vestų ir mokytų mane ir mano vyrą, ir Jis vedė. Dievo Žodį mes priėmėme kaip galutinį, aukščiausią autoritetą, kurio negali paneigti jokie žmonių mokymai. Kurį laiką ir toliau atlikinėjome įprastus ritualus, bet tai negalėjo ilgai trukti. Taigi atėjo momentas, kai man ir mano vyrui teko apsispręsti ir pasirinkti arba žmonių mokymą ir bendruomenės, kurioje buvome gan veiklūs ir pastebimi, pagarbą ir šiltą bendravimą, arba tiesiog sekimą Jėzumi Kristumi ir gyvenimą pagal Dievo Žodį. Mes pasirinkome siaurą ir nelengvą mokinystės kelią, bet aš nuolat dėkoju už tai Viešpačiui.

Jn 8, 31-32:
Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”.
Kiekvienam linkiu tos laisvės, apie kurią kalba Jėzus.
Mano tikėjimo kelyje buvo keletas straipsnių (deja, nelietuviškų), iš pradžių supykdžiusių mane, net sukrėtusių, bet privertusių apie daug ką pagalvoti iš naujo. To paties linkiu kiekvienam skaitytojui, nuoširdžiai trokštančiam pažinti Dievą ir rašau su viltimi, kad kam nors tai galbūt padės, kaip kad padėjo man. Galų gale aš neturiu teisės tylėti, Jėzus juk liepė skelbti Evangeliją.
Šiuose straipsniuose aš stengsiuosi viską remti tik Dievo Žodžiu ir prašau Jo Šventosios Dvasios pagalbos, nes čia rašysiu dalykus, kurie gali ir turi daug kam nepatikti. Prisimenu, kaip nelengvai Viešpats vedė mus su vyru iš katalikų denominacijos, žinau iš patirties, kokia skaudi dažnai atrodo tiesa ir ją priimti greitai neišeina, dažniausiai tai yra procesas.
Neseniai mes Lietuvoje atseit atšventėm krikščionybės tūkstantmetį, bet iš tiesų Lietuva kaip buvo pagoniška, taip ir liko, tik ant senų drobinių apsivilko kitos religijos paauksuotą rūbą.



Iš istorijos vadovėlių žinome, kad religijos buvo pakeistos dėl politinių priežasčių, mūsų kraštas tapo atseit krikščionišku, bet žmonės keletą amžių net neturėjo galimybės išgirsti Dievo žodžio, išgirsti tikrosios, Kristaus Evangelijos.
2001 metų gyventojų surašymo duomenimis, 79 procentai Lietuvos gyventojų save priskiria Romos katalikams. Ko gi moko ta denominacija, kuriai paprastai save priskiria statistinis lietuvis, dažniausiai ateinantis į bažnyčia vadinamą pastatą per krikštynas, vestuves ir laidotuves?

Dauguma katalikų vadina save vadina krikščionimis. Jie nemato skirtumo ir jiems teigiama, kad ir nėra jokio skirtumo - jeigu katalikas, vadinasi krikščionis, tačiau skirtumas yra. Katalikas laikosi to, ko moko katalikų denominacija, o krikščionis seka tik Jėzaus mokymu ir pagrindu laiko Bibliją. Tikras krikščionis Dievo Žodį, Šventąjį Raštą arba Bibliją (kaip norit, taip vadinkit) laiko neklystančiu, vieninteliu ir aukščiausiu autoritetu, pranokstančiu bet kokius žmonių mokymus ir tradicijas. Katalikų katekizme gi taip pat rašoma, kad Šventojo Rašto autorius yra Dievas. Štai, cituoju:
Iš katalikų katekizmo:

105 Šventojo Rašto autorius yra Dievas. „Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu.“

106 Šventųjų knygų autoriai – žmonės yra Dievo įkvėpti. „Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko Jis norėjo.“
107 Įkvėptose knygose mokoma tiesos. „Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui.“
Atrodytų, viskas puiku, ne tik krikščionys, bet ir katalikai remiasi tuo pačiu Šventuoju Raštu, nes jis neklaidingas ir jo autorius Dievas. Tačiau šalia Šventojo Rašto, katalikai dar vadovaujasi ir tradicija bei praeityje gyvenusių žymių katalikų, vadinamųjų bažnyčios tėvų, raštais. Ir Raštas katalikų organizacijoje aiškinamas ne Šventosios Dvasios vedimu, bet taip, kaip patogu šios galingos ir turtingos organizacijos vadovams. Šalia vienintelės Dievo tiesos šis mokymas, deja, prideda dar daug kitų, žmonių sukurtų, „tiesų“ bei reikalavimų ir teigia, kad viskas puikiai dera. Taigi, vadovaudamiesi Dievo Žodžiu, tolesniuose straispniuose patyrinėsime, ar galima katalikų denominacijos mokymą vadinti krikščionišku ir ar tikrai katalikų denominacijos mokymas neprieštarauja tam, ką sako Dievo Žodis.

Aš rašau ne tiems, kurie tiesiog perka paslaugas katalikų bažnyčioje dėl gražių ceremonijų, aš rašau ne tiems, kurie numoja į viską ranka: “kaip radom, taip ir paliksim“. Aš rašau tiems, kurie nuoširdžiai trokšta garbinti Dievą tiesoj ir dvasioj, kaip sakė Jėzus Kristus:
Jn 4, 23-24:

Bet ateina valanda,-jau dabar ji yra,-kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje”.
Pastebėjau, kad tie, kurie kliaujasi žmonių tradicijomis ir mokymais, dažnai yra išmokę daug gražių žodžių, kurie atrodo protingai ir skamba švelniai, bet tai nėra tiesa. Aš rašau tiems, kuriems Viešpats atveria atveria ausis ir akis, kad jie rastų tiesą.

Pabaigsiu šitą įžanginį straipsnį Dievo Žodžiu, iš Pauliaus laiško korintiečiams:
2Kor 5, 7-11:
mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,— tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu. Todėl mes siekiame,-tiek nebūdami, tiek būdami su Juo,-Jam patikti. Nes mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė-gera ar bloga. Todėl, pažindami Viešpaties baimę, mes stengiamės įtikinti žmones. Dievui mes esame atviri, tikiuosi, kad esame atviri ir jūsų sąžinėms.

Tikiuosi, kad bent vienam nuoširdžiai tikinčiam Dievu tai bus pagalba randant tikrąjį kelią. Tegul viskas būna didesnei mūsų Viešpaties, visagalio Dievo garbei ir šlovei. Amen.

 

 

2011-11-28