lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Kalėdos ir kiti keisti dalykai

Kalėdos ir kiti keisti dalykai

Šiuo laiku kur tik eini, blizga tviska, mirga marga, švieselės, eglutės, žaisliukai... Ir aš namie pasipuošiau eglutės šaką. Aš kaip šarka, man gražu, kad blizga, kad lemputės žybsi, to reikia man. Esu tvirtai įsitikinus, kad Dievui ji nereikalinga, kaip nereikalingi jam 12 patiekalų ant kūčių stalo ir šienas po staltiese ir statulėlės su gyvom avytėm vadinamosiose prakartėlėse, bet yra žmonių, kurie bando įžvelgti tose tradicijose didžiulę prasmę ir vertę.



Pasižiūrėkim tad į savo tradicijas, iš kur visa tai, ir ar tai svarbu krikščioniui? Kas tos Kalėdos ir iš kur jos atsirado?

Oficialiai visame pasaulyje Kalėdos įvardijamos kaip Jėzaus Kristaus gimimo šventė. Tačiau apaštalų laikų krikščionys tikrai nešventė Jėzaus gimtadienio, ankstyvoji krikščionių bažnyčia šventė Sekmines ir Kristaus prisikėlimo šventę - Velykas.
Kada gimė Jėzus Kristus, krikščionims nebuvo svarbu ir tiksliai tas užrašyta nebuvo, bet greičiausiai tai įvyko pavasarį, ne žiemą. Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kad piemenys ėjo nakties sargybą prie savo kaimenės, kai angelas apsireiškė jiems.
Lk 2, 8-11:
Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats-Kristus.
Palestinoje žiemos metu vėsoka, ir gyvuliai uždaromi tvartuose. Jeigu piemenys naktį saugojo avis, tikriausiai jos jau buvo atsivedusios ėriukų, o tai nutinka pavasarį.
Dabar net katalikų denominacijos teologai nebeteigia, kad Jėzus Kristus gimė gruodžio 25 d. Dabar sakoma: „tai nesvarbu, kada Jėzus iš tikro gimė, švęskime Jo gimtadienį ir tiek, juk taip jau įprasta, tradiciškai susiklostė.“

Kaipgi čia taip susiklostė, pažiūrėkime.
Pagonys nuo seno švęsdavo Saulėgrįžos šventes. Saulės sugrįžtant būdavo pradedama laukti lapkričio gale. Šitą laukimo laiką krikščionybė vėliau sutapatino su adventu. Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta saulės arba saulės dievo atgimimo diena. Ką ir kaip garbino lietuviai, aš neminėsiu, iš mokyklos laikų žinote apie devyniaragį elnią, atnešantį saulę ant ragų, juodo gaidžio kraują, per šventą Mikalojų išlaistomą ant arklių avižų ir nuo kūčių stalo besimaitinančias vėles. Visos pagoniškos tautos minėjo šią dieną ir laukė sugrįžtančios saulės arba garbino saulės dievus. Toks dievas egiptiečiams buvo Oziris, babiloniečiams – Tamuzas, iraniečiams – Mitra. Mitros gimimo diena buvo išpopuliarėjusi Romos imperijoje, ir būtent Mitros kultą ir išstūmė naujas – Kristaus žmonijos saulės kultas.
Kalėdos kaip Kristaus gimimo šventė buvo pradėtos švęsti IV šimtmetyje, Romoje. Tai tas liūdnas laikas, kuomet krikščionybė buvo įteisinta ir pradėjo sparčiai išsigimti. Imperatorius Konstantinas I nusprendė, kad krikščionis persekioti netikslinga, kad naudingiau bus jais pasinaudoti ir jiems vadovauti. Pats nebūdamas krikščionimi, imperatorius įteisino krikščionybę, negana to jis pats sušaukė Nikėjos susirinkimą ir praktiškai pats jam vadovavo. Imperatorius Konstantinas ant Vatikano kalvos, kur iki to meto buvo garbinami pagoniški dievai, pastatė Šv. Petro baziliką ir nusprendė pakeisti tuo metu Romoje švenčiamą žiemos saulėgrįžos „Nenugalėtos saulės“ šventę į Kristaus, kaip žmonijos saulės šventę. Skamba lyg ir didingai, bet man liūdna, nes aš matau, kas iš to išėjo. Mes vis dar jaučiame to gudraus sprendimo pasekmes.
Ne, tik nesakykite, kad jį vedė ir įkvėpė Šventoji Dvasia. Tai buvo politika ir naudos siekimas. Nieko apie tikėjimo dalykus nenusimanydamas, aš jau nekalbu apie įtikėjimą ir atgimimą iš dvasios, valdovas tiesiog darė tai, kas jam atrodė naudingiau. Jis pakeitė senus dievus nauju dėl politinių priežasčių. (Po kelių šimtmečių panašus scenarijus pasikartojo Lietuvoje, ar ne?) Ir žmonės klausė jo, vieni iš baimės, kiti dėl naudos. Imperatorius Konstantinas buvo saulės garbintojas, todėl imta garbinti Kristų kaip naują saulės dievą. Jį imta vaizduoti kaip saulę triumfo vežime, nors Dievo Žodyje Kristus netapatinamas su saule, tai - pagoniška interpretacija.



Štai 3 amžiaus Romos imperijos moneta, kurioje vaizduojamas saulės dievas - Sol Invictus - nenugalėta saulė.



Čia matote Kristaus atvaizdą imperatoriaus Konstantino laikų mozaikoje. Kristus pavaizduotas kaip Helijas ar koks kitas saulės dievas. Panašumas akivaizdus.


Vėliau Konstantino sūnus nuėjo dar toliau – jis įsakė persekioti ir žudyti visus, kurie negarbino Kristaus - "žmonijos saulės".  Nenuostabu, kad daugelis pagonių greitai „atsivertė į krikščionybę“ ir garbino tą, ką jiems liepė, taip, kaip jiems liepė. Nelabai kam rūpėjo gyvas tikėjimas, Dievo Žodis žmonėms nebuvo prieinamas, krikščionybė tebuvo priemonė gauti pelno ir valdyti liaudį. Ir tokia supagoninta ir iškreipta krikščionybė paplito po visą Europą. Šitos supagonintos ir iškreiptos krikščionybės pavyzdį mes matome ir šiandien, tų tradicijų paveldėtojos ir garbintojos, katalikų denominacijos, apeigose.

Katalikybė nuo pagoniško saulės garbinimo kulto toli nenutolo. Cituosiu patį popiežių ir žmones iš jam artimos aplinkos, kad nesakytumėte, kad išsigalvoju: 
Iš M. Buikos „Tradicijos reikšmė liturgijoje“( XXI amžius, Nr. 53, 2008 07 11):
„Viešpats yra vienintelis atramos taškas. Jis yra tekanti istorijos Saulė.“
„Kitas pasikeitimas popiežiaus Benedikto XVI vadovaujamose liturginėse apeigose yra kryžiaus perkėlimas į altoriaus centrą. Kalbėdamas apie tai duotame interviu „L’Osservatore Romano" monsinjoras G. Marinis sakė, kad tokiu būdu Šventasis Tėvas nori pabrėžti „Nukryžiuotojo svarbą Eucharistinėje celebracijoje", nes būtent į tai turi būti sutelktas visų dalyvių dėmesys. „Mes žvelgiame ne į save, bet į Tą, kuris gimė, mirė ir prisikėlė dėl mūsų - į Išganytoją, - aiškino Popiežiaus ceremonmeisteris. -Išganymas ateina iš Viešpaties, kuris yra Rytai, tekanti Saulė, į kurį nukreipiamos visų mūsų akys, iš kurio mes gauname malonės dovaną". Taigi, liturginės orientacijos klausimas Eucharistijos šventime turi didelę reikšmę, kadangi tokiu būdu išreiškiamas santykis su teologine, antropologine ir ekleziologine tikrove.“
Sunkoka susigaudyti tarp visų tų protingų lotyniškų ir tarptautinių žodžių, bet iš šitos ištraukos mes matome, kad katalikų vadovai Dievą tapatina su saule. To katalikiško dievo garbinimui taip pat yra labai svarbu, kur koks daiktas pastatytas ir į kurią pusę atsisukę klaupia ir stoja žmonės.
Šis keistas reikalavimas – būtinai kūnu kažkur atsigręžti man primena islamą, kur irgi griežtai nusakoma kūno padėtis besimeldžiant.
Iš M. Buikos „Tradicijos reikšmė liturgijoje“( XXI amžius, Nr. 53, 2008 07 11):
„Mes turime vis iš naujo atsigręžti į Tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, - aiškino popiežius Benediktas XVI. - Mes turime iš naujo atsiversti, nukreipdami visą savo gyvenimą į Viešpatį." Reikia leisti savo širdims išsivaduoti iš blogio jėgų, kurios nuolat mus traukia žemyn, ir pakilti aukštyn - į tiesą ir meilę.“
Gražūs žodžiai. Ir kaipgi mums to pasiekti? Pasirodo, būtina perstatyti kryžių į altoriaus centrą ir meldžiantis būtinai atsigręžti į rytus, o kur to padaryti neįmanoma, bent jau melstis žiūrint į kryžių:
„Popiežius priminė vertingą ankstyvosios Bažnyčios tradiciją, kai vyskupas arba kunigas po homilijos garsiai paragindavo tikinčiuosius atsigręžti į Viešpatį. Pirmiausia tai reikšdavo, kad jie turi pasisukti į rytus, į tekančią saulę, kaip į Kristaus sugrįžimo ženklą. Celebruojant Eucharistiją, visa bendruomenė tarsi eina Viešpaties pasitikti. Ten, kur neįmanoma atsigręžti į rytus, pamaldų dalyviai bent jau nukreipia žvilgsnį į Kristaus atvaizdą apsidėje arba į kryžių, taip savo viduje orientuodamiesi į Viešpatį.“
Kaip čia neprisiminti Jėzaus žodžių:
Jn 4, 24:
Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje
Jeigu Dievas būtų norėjęs, kad mes jį garbindami atsigręžtume į rytus arba melsdamiesi visuomet žiūrėtume į jo mirties simbolį – kryžių, Jis būtų mums pasakęs, tačiau Dievo Žodis kalba ne apie ritualinius veiksmus, bet apie dvasią ir tiesą.
Jn 8, 31-32:
Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.
Dievo Žodis padaro mus laisvus ne tik nuo nuodėmės, bet ir nuo beprasmių ritualų, bet žmones dažnai labiau traukia puošni liturgija nei Dievo Žodis.
Toje vaizdingoje, auksu tviskančioje katalikų liturgijoje yra išlikę labai daug pagoniškų simbolių:



Pirmiausiai, tai pačios saulės simbolis, dažnai matomas katalikų liturginiuose daiktuose.


     

Taip pat šis saulutę primenantis babiloniečių saulės dievo Samašo simbolis. Arba labai panašus į jį dievo Baalo simbolis.



Taip pat koptų kryžius – kryžius, randamas pavaizduotas Egipto magijos ir vaisingumo deivės Izidės šventykloje.

Tie patys simboliai matomi dabar ir ant popiežių rūbų, ir ant liturginių daiktų:








Taip pat atkreipkite dėmesį į pagonių žynių ir dabartinių šventikų galvos apdangalus –išlaikyta ta pati forma, o aukso ir pompastikos tikrai ne mažiau.

Tik nesakykite, kad čia gal nieko tokio, keletas simbolių iš pagonių šventyklos, tik nesakykite, kad Dievui vis vien, ką ir kaip mes garbiname, nes Dievo Žodis kalba ką kita:
2Kor 6, 14-18:
Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais. Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: „Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”. Todėl: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite,-sako Viešpats,-ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys,-sako visagalis Viešpats”.
Visagalio Dievo šventykla yra Jo vaikų širdyse. Ten gimsta Kristus, kai mes Jį įtikime.
Tie gi, kurie Jo nepažįsta, arba dar nepažįsta, šaukiasi Jo vardo ir garbina Jį, kaip išmano. Todėl ir vėl, kaip ir kiekvienais metais jau daugelį šimtmečių, žmonės skubės į savo šventyklas, dalyvaus religinėse apeigose, kurias jie pavadino mišiomis, klaupsis, stosis ir vėl klaupsis, būtinai atsisukę veidu į rytus. Jie garbins Dievą, taip, kaip jie supranta ir tokį, kokį Jį supranta. Jie džiaugsis Jėzaus Kristaus gimimu prieš du tūkstančius vienuolika metų ir įvardins jį kaip abstrakčią „istorijos saulę“, kaip vilties nešėją, kaip gerumo mokytoją. Taip, jie minės Jėzaus Kristaus vardą, melsis žiūrėdami į mažo kūdikėlio statulėlę, paguldytą į ėdžias, ir šlakstys ją vandeniu, bet nuo to netaps šventesni nei statulėlė, nei garbintojai. Aš pati iki tampant krikščione dalyvavusi tokiuose ritualuose, drąsiai ir tiesiai sakau – jie nepažįsta Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Žodžio, mūsų Atpirkėjo, išgelbėjusio mus iš nuodėmių, kad apsigyventų mumyse savo Šventąja Dvasia, kaip kad nepažino imperatoriaus Konstantino laikų pagonys. Jei Jėzus būtų jų širdyse savo Šventąja Dvasia, jie to nedarytų. Šventajame Rašte yra pasakyta, kad žmonės žūsta dėl pažinimo stokos:
Oz 4, 6:
Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos! Kadangi tu atmetei pažinimą, tai ir Aš tave atmesiu, kad nebebūtum mano kunigu. Kadangi pamiršai savo Dievo įstatymą, tai ir Aš pamiršiu tavo vaikus.
Yra tekę girdėti minčių, kad Dievo pažinti neįmanoma. Tai iš dalies tiesa. Mes negalime pažinti Dievo patys, vien tik savo proto pastangomis. Todėl Jėzus sakė, kad mums būtina atgimti iš Dvasios. Pamenate, naktį pas Jėzų atėjo Nikodemas, žydų vyresnysis ir pripažino, kad Jėzus tikrai siųstas Dievo mokytojas:
Jn 3, 3-8:
Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės”. Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?” Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios”.
Dievo Žodis sako - kas negims iš vandens ir dvasios negalės įeiti į Dievo Karalystę. Šventajame Rašte yra nusakyta, kaip tai vyksta, kas vyksta su tuo, kuris įtiki, kuris nori sekti Jėzų:
Apd 2, 38-39:
Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”.
Todėl katalikai, save vadinantys krikščionimis, turėtų susimąstyti, ar jie turi teisę taip vadintis, net jeigu iš tiesų įtikėjo, jei nėra žengę kito žingsnio – nepasikrikštijo.
Kas yra atgaila? Atgaila - tai ne kasmėnesinis tų pačių nuodėmių susiskaičiavimas prie klausyklos langelio. Tai paprastai vienkartinis atsiprašymo ir apsisprendimo aktas, po kurio tavo gyvenimas tau nebepriklauso ir tau jau nebekyla noras nusidėti (o jeigu kyla, tu jį atmeti), nes Šventas apsigyvena tavyje, apvalo tave ir vadovauja tau. Jėzus Kristus mus gali išvaduoti iš nuodėmės, Jo kraujas pakankamai galingas, kad nuplautų mus kartą ir visiems laikams:
Hebr 9, 14:
tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui.
Kaip mes tarnaujam gyvajam Dievui? Gal jam reikia, kad mes reguliariai atsiklauptume veidu į rytus? Tarnauti gyvajam Dievui – tai paklusti Jo žodžiui ir vykdyti Jo valią.
Jn 14, 23-24:
Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė.
Jn 7, 16-18:
Jėzus jiems atsakė: „Mano mokslas ne iš manęs, bet iš To, kuris mane siuntė. Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs. Kas iš savęs kalba, ieško sau šlovės. O kuris ieško Jo siuntėjo šlovės, Tas teisus, ir nėra Jame neteisybės”.
Jokie mūsų pasirinkti darbai ir ritualai negali mūsų išgelbėti – nei gailestingumo darbai, nei tuo labiau mišių (to keisto ritualo su pagonybės prieskoniais) lankymas kiekvieną savaitę. Štai pagrindinis darbas, kurį mes turime daryti:
Jn 6, 28-29:
Jie paklausė: „Ką mums daryti, kad vykdytume Dievo darbus?” Jėzus atsakė: „Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė”.
Mes galime būti išvaduoti iš nuodėmės tik per tikėjimą, kad Jėzaus Kristaus auka, atlikta iš Dievo malonės mus išgelbsti, bet ne savo nuopelnais ir ne jokių kitų, mirusiųjų ar gyvųjų, nuopelnais.
Rom 11, 5-6:
Ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis. Ir jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų darbas.
Jei įtikim, jei šią iš Dievo malonės atliktą auką priimam ir atgailaujam, Dievas mums atleidžia ir padaro savo vaikais, nes Jis trokšta bendravimo su mumis, kad mes Jam atsiduotume ir pilnai patikėtume savo gyvenimus, kad priimtume Šventąją Dvasią į savo širdis. Tai ir yra Geroji Naujiena, kurios dauguma klūpančių veidu į rytus niekaip neišgirsta savo maldos pastatuose, kuriuos jie vadina bažnyčia. Jie negali išgirsti ten būdami, nes jie ten patys to nežinodami atlieka pagoniškus ritualus. Ten garbinamas ne vien Dievas, bet ir žmonės - kūriniai, net daiktai. Dievo akyse tai didžiausia bjaurystė, tai yra ištvirkavimas Dievo akyse. Jis savo Žodyje yra mus apie tai įspėjęs.
Apr 18, 1-5:
Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią valdžią. Žemė nušvito nuo jo šlovės. O jis šaukė galingai, stipriu balsu: „Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visų nešvarių ir nekenčiamų paukščių narvu. Nuo jos ištvirkimo įniršio vyno buvo girtos visos tautos; žemės karaliai su ja ištvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš jos nežabotos prabangos”. Ir aš išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: „Išeikite iš jos, mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų! Nes jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktadarystes.
Taip sako Dievo Žodis. Vis tik kai jį cituoji, žmonės pyksta, sako – smerkiu. Aš nesmerkiu, tik man labai gaila, kad religija apsvaiginusi tiek gerų, mielų žmonių. Paulius sakė apie savo buvusius brolius žydus:
Rom 10, 1-4:
Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui yra už Izraelį,-kad jie išsigelbėtų. Aš jiems liudiju, kad jie turi uolumo Dievui, tačiau be pažinimo. Nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, jie nepakluso Dievo teisumui. Nes įstatymo pabaiga-Kristus, išteisinimui kiekvieno, kuris tiki.
Aš tą patį sakau apie savo buvusius brolius katalikus. Jie dažnai tokie uolūs, tik nepažįsta Dievo ir nepriima Kristaus. Aš meldžiu, kad tie, kurie laiko save krikščionims, suvoktų tikrąją to žodžio esmę, kad tie, kurie užsūpuoti saldžių žmonių mokymų apie meilę ir gerumą, atsipeikėtų ir pradėtų mąstyti širdimi, kad tie, kuriuos palietusi Gyvojo Dievo Dvasia praregėtų ir pamatytų žmonių tradicijų ir ritualų beprasmybę, kad tie, kuriuos Viešpats šaukia, išgirstų Jo Žodį ir priimtų, kad troškimas pažinti Jį viršytų visus kitus troškimus ir kad jie pajėgtų nugalėti savo baimes ir abejones pasiryžtų sekti Kristumi.
Viešpatie, visi laukia Kalėdų stebuklo, o aš Tavo stebuklo laukiu - kad šiandien dar nors vienas panorėtų ir išdrįstų pažinti tikrąjį Tave. Kad gimtų iš Dvasios Tavo karalystei.
O ne, aš nieko nesmerkiu. Aš tik ...

 

2011-12-25