lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Eunuchas dėl dangaus karalystės 1 d.

 

Eunuchas dėl dangaus karalystės

 

Ši tema tokia, apie kurią daugiau tylima, negu kalbama. Trumpai peržvelgsiu iš Dievo žodžio dalykus, kurie susiję su santuoka, šeima ir lytiniu gyvenimu, na ir šiek tiek vyro ir žmonos santykiais aplamai.

Kas yra santuoka?
Su kuo jums asocijuojasi žodžiai „santuoka“ arba „vestuvės“? Su balta suknele, pulku svečių, iškilmingomis priesaikomis? Yra daugybė vestuvinių papročių, apeigų ir ritualų, tačiau jie nėra pagal Dievo Žodį, tai tiesiog žmonių tradicijos.

 

 

Jeigu paieškotume Biblijoje, tai ten nerasime nustatyto jokio santuokos ritualo, vedybinių priesaikų tekstų ir panašių dalykų. Nerasime, nes tai ne Dievo, o tiesiog žmonių tradicijų reikalas. Tikroji santuoka įvyksta ne dailiai papuoštame pastate stebint svečiams, bet ... vienas kito glėbyje, lovoje, na, galbūt nebūtinai lovoje, bet spėju, kad ten tuoktis vis tik patogiausia.
Iš tiesų tai nieko naujo aš čia nepasakiau. Net katalikų religija, kuri sako, kad tuokiamasi prie altoriaus, kuomet vaikinas ir mergina prisiekia vienas kitam Dievo akivaizdoje, vadina santuoką „neatbaigta“, jeigu nebuvo lytinės sueities. Jeigu žmonės įrodo, kad jie niekada gyvenime nesimylėjo, katalikų organizacija skelbia jų santuoką negaliojančia. Faktas toks, kad jei lytinės sueities nebuvo, tai nebuvo ir santuokos. Juk pradžios knygoje parašyta apie santuoką:
Pr 2, 24:
Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
Toliau rašoma, kaip tai įvyko pirmą kartą:
Pr 4, 1:
Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: „Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”.
Va taip paprastai. Nėra nieko apie priesaikas ir baltą suknelę.
Pagalvokite apie senovinius ar dabartinius vestuvių papročius, kiek daug įvairių veiksmų ir ritualų atliekama iki meilės guolio, bet visa tai žmonių tradicijos ir papročiai. O Biblijoje tiesa tokia: jis pažino, arba įėjo, arba paėmė (tokie žodžiai vartojami lytinei sueičiai nusakyti) ir ji tapo jo žmona. Pasižiūrėkime dar į kitą žinomą porą iš Biblijos, Izaoką ir Rebeką. Kaip vyko jų santuoka? Šitą vietą žinote, visko necituoju:
Pr 24, 63-67:
Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką pamąstyti. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius. Rebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario ir klausė tarną: „Kas tas vyras, kuris eina mums priešais per lauką?” Tarnas atsakė: „Jis yra mano valdovas!” Tada ji apsigaubė šydu. Tarnas papasakojo Izaokui viską, ką buvo padaręs. Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė Rebeką, ir ji tapo jo žmona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.
Nuėjo į palapinę ir atliko lytinį aktą. Tai ir yra santuoka pagal Dievo Žodį.
Todėl toks klausimas: „ar galima mylėtis iki vestuvių?“ negali kilti, nes jis nelogiškas, žiūrint pagal Dievo Žodį. Tai tas pats, jei paklaustumėte: „ar galima susituokti iki savo vestuvių?“
Jeigu jūs su kuo nors atlikote lytinį aktą, Dievo akyse jūs susituokėte. Dabar pagalvokite, kaip Dievo akyse atrodo kai kurie pasauliečiai, nuolat „besituokiantys“ tai su vienu, tai su kitu, su kuo jie vienas kūnas? Kažkoks ištvirkaujantis monstras išeina. Bet pasaulis yra pasaulis, jis atiduotas šėtonui ir kas ten vyksta, to mes nepakeisime. Kiekvienas tik galime žiūrėti savęs, jeigu mes įtikėjom, pasikrikštijom ir dabar esame Dievo vaikai, siekiame elgtis taip, kad Jo neliūdintume.
Gali atrodyti, kad aš viską suprimityvinau, kad supaprastinau vien tik iki kūniškumo, o kaipgi priesaika visam gyvenimui? Aš ne prieš priesaikas, bet ne priesaikoje esmė ir ne priesaika ką nors lemia, ne tai ką tu pasakai, bet tavo širdies nuostata ir tai ką tu darai. Ir tai nėra primityvu ir esmė ne kūniškume. Sudėtinga tai išaiškinti, kai mes gyvenam tokiame pasaulyje, kur „tuokiamasi“ po kiekvienu krūmu, o čia dar religija įsiterpia su priesaikomis prie altoriaus ir baltais balandžiais. Kartais religijoje nukrypstama ir į kitą kraštutinumą, netgi iki to, kad priesaikos duodamos, bet taip faktiškai ir nesusituokiama, nes tai „nešvaru, kūniška ir gyvuliška“. Visa tai niekai, lytiniame akte nėra nieko nešvaraus, tai yra Dievo mums numatytas dalykas, normalus ir geras Jo akyse, jeigu laiku ir vietoje. Aš jums kalbu kaip krikščionims, pasaulis ir religija tesižino su savo mokymais. Dievas numatė, kad žmonės bus vaisingi ir dauginsis būtent tokiu būdu. Bet Jis numatė ir tvarką, kaip tai turi vykti ir su kuo. Iš Dievo Žodžio mes matome, kad kūniška sueitis arba santuoka įpareigoja tave visam gyvenimui būti su kitu žmogumi. Tiesiog tai labai didelė atsakomybė. Todėl krikščionis, tiek vyras, tiek moteris turi žiūrėti į santuoką visu rimtumu. Jie turi suvokti, kad jeigu apsispręs būti kartu kaip vienas kūnas, tai sueitis bus įmanoma tik su tuo vieninteliu vyru ar su ta vienintele moterimi tol, kol mirtis neišskirs. Dievas taip sutvarkė, kad mes nesiporuotume su kuo norime, kada norime. Vaikai turi žinoti, kas jų tėvai ir kad jie gyvena meilėje, santarvėje ir ištikimybėje. Kad mama ir tėtis vienas kitą myli ir gerbia. (Ypač, kad mama gerbia, o tėtis myli, aš dar prie to sugrįšiu.)
Tai, ką mes matome dabar pasaulyje, yra liūdna. Visai neseniai taip garsiai skambėjo vienos mergaitės istorija, šėtonas ten smaginosi ir žaidė žmonių jausmais, žmonės liejo aistras, teisė ir kaltino, nors niekas tos tiesos ten nežino. O kiek daug nuskriaustų vaikų Lietuvoje, ne tiek dėl pedofilijos, o tiesiog dėl to, kad tėtis ir mama kariauja, užuot mylėję viens kitą. O kiti net nežino, kas jų tėtis, nes kas kiek tai laiko naujas tėtis, arba mama lieka viena auginti vaikus, o tėtis susiranda naują mamą su kitais vaikais. Vaikui tai baisu, jo pasaulis griūva.

 

 

 

Bėda, kai žmonės bando būti laimingi bet kokia kaina ir žiūri tik savęs, bando laimę su vienu partneriu, su kitu, neištikimybė, skyrybos. Mes ką tik skaitėme, kaip buvo pradžioje - vienas vyras ir viena moteris, visam gyvenimui. Vėliau žmonės viską iškraipė; kas parašyta apie žemę prieš tvaną, tie žodžiai tinka ir šiai dienai:
Pr 6, 12:
Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius.
Ir tu dabartiniame pasaulyje atrodai kaip koks dinozauras su savo krikščionišku „visam gyvenimui“. Bet taip sako Dievo Žodis.
Krikščioniui gyvenimas santuokoje nėra malonumų medžiojimas, tai – rimtas ir nelengvas dalykas. Tai taip rimta, kad apaštalai net sakė, kad „geriau nevesti“. Pasižiūrėkime, ką apie tai sako Jėzus:
Mt 19, 3-12:
Fariziejai taip pat atėjo pas Jį ir, mėgindami Jį, klausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti savo žmoną?” Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’, ir pasakė: ‘Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu’. Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”. Tada jie paklausė Jo: „O kodėl Mozė įsakė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?” Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, bet pradžioje taip nebuvo. Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną,-jei ne dėl ištvirkavimo,-ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja”. Jo mokiniai pasakė Jam: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai geriau nevesti”. Jis jiems atsakė: „Ne visi gali išmanyti tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano”.
Eunuchas – tai tas, kuris negali atlikti lytinio akto, t.y. tuoktis. Ką reiškia padaryti save eunuchu dėl dangaus karalystės? Religija visa tai pritaikė vienuoliams ir kunigams, vadina tai celibatu ir labai sureikšmina tokį gyvenimo būdą. Iš tiesų Viešpats niekam neliepė atsiskirti nuo pasaulio, susikurti tam tikrus ritualus, apsivilkti ypatingais rūbais ir melstis tam tikromis maldomis ir tam tikromis valandomis, tai jau religija. Taip, tarp krikščionių yra tokių, toks buvo ir Paulius, kurie nesituokia, nes nori pilnai atsiduoti Dievo darbams. Tai gera Dievo akyse, tai Dievo dovana. Bet tai skirta tikrai ne visiems; Paulius sakė apie tai:
1 Kor 7, 7-9
Norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas tokią, kitas kitokią. Nesusituokusiems ir našlėms sakau: jie gerai darys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet, jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Geriau tuoktis negu degti.
Aš nelabai ką galiu jums pasakyti apie vienišumo dovaną. Kiek save pamenu, net minties tokios neturėjau, kad galėčiau gyventi viena, be mylimo žmogaus šalia. Aš labai norėjau ištekėti. Tačiau santuoka negarantuoja, kad tau neteks tapti eunuchu dėl dangaus karalystės. Praktiškai kiekvieno, tiek vienišo, tiek ir santuokoje gyvenančio, krikščionio gyvenime būna periodai, kuomet jis norėtų, tačiau negali turėti lytinių santykių. Pasaulis, tiksliau šėtonas, pateikia lytinius santykius kaip būtiną malonumą, kaip priemonę gerai sveikatai ir nuotakai palaikyti, vos ne kaip sportą ir laisvalaikio praleidimo būdą. Krikščionis – žemės druska ir pasaulio šviesa - sako tokiam „sportui“ tvirtą „ne“, nes žino, kad tai atliks tik su vieninteliu žmogumi ir tai bus visam gyvenimui. O kol kas, jeigu tokio žmogaus šalia nėra, jis padaro save eunuchu dėl dangaus karalystės. Jis nepaskuba tuoktis, nes nori daryti tai, kas gera Dievo akyse, tai kas Dievui patinka, o ne tai kas jo kūnui lengviau.
Ne kas kita tiems, kurie jau susituokę – tai yra visam gyvenimui, bet jei vyras ar žmona sirgs, arba, tarkim, žmona bus nėščia, krikščionis turės laikinai tapti eunuchu dėl dangaus karalystės. Ta tikrai nėra lengva, eiti siauru keliu nėra lengva, bet Dievas neduoda virš jėgų.
Dar vienas momentas kalbant apie santuoką. Aš teigiu, kad pagal Dievo Žodį santuoka įvyksta lytinės sueities metu. Ar yra tuomet skirtumas tarp vedusių porų ir tiesiog kartu gyvenančių porų? Ką gi reiškia vadinamasis „gyvenimas susidėjus“? Aš pažįstu ne vieną pasaulietį, gyvenančius kaip vyras ir žmona, bet be antspaudų pase. Ir deja, žinau kad yra taip gyvenančių ir tarp vadinančių save krikščionimis. Gal čia nieko blogo? Jeigu žmones Dievo akyse sutuokia ne priesaika, o kūniška sueitis, tai kam tuomet tos vestuvių iškilmės, priesaikos ir antspaudai? Iš tiesų šitų dalykų reikia. Tu turi pranešti, kad tuokiesi, nes krikščionis laikosi nustatytų taisyklių, juk visos valdžios Dievo duotos ir reikia joms paklusti. Tu praneši apie savo sprendimą ir savo broliams bei sesėms, tiems, kuriuos Viešpats kartu su tavimi jungia į vieną kūną - bažnyčią. Jūs meldžiatės ir prašote, kad Viešpats palaimintų tą apsisprendimą tapti vienu kūnu visam gyvenimui.
Tie, kurie gyvena šiaip, dažniausiai nemano, kad tai visam gyvenimui, ypač vyrai. Ne iš vienos pažįstamos pasaulietės girdėjau, kad ji kalbėdama apie savo sugyventinį sako „mano vyras“ . Pas ją požiūris šiuo atveju teisingesnis, ji trokšta, kad tai, kas tarp jų yra, toji faktinė santuoka, būtų visam gyvenimui. Bet gyvenantys be oficialaus santuokos patvirtinimo vyrai labai dažnai moteris, kuriomis naudojasi, vadina „draugėmis“, jų mintyse tai nėra visam gyvenimui. Įsipareigoti jiems tiesiog baisu. Krikščionis gi randa savo antrą pusę, meldžiasi, kad Viešpats padėtų apsispręsti, kad patvirtintų, kad su šituo žmogumi jam lemta būti, ir jeigu abu su Dievo pagalba apsisprendžia, tai drąsiai ir tvirtai visiems pareiškia, „tuokiamės“ ir tada tuokiasi.
Na, o apie tai, ką Dievo Žodis sako apie gyvenimą šeimoje –
kitoje dalyje.