lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Apie šventuosius

 

Apie šventuosius
 

Katalikų katekizmas moko melstis tiems, kurie dėl savo gerų darbų paskelbti katalikų bažnyčioje šventaisiais:
Iš katalikų katekizmo:
2683  Liudytojai, kurie pirma mūsų nuėjo į Dangaus karalystę, ypač tie, kuriuos Bažnyčia pripažino „šventaisiais“, dalyvauja gyvoje maldos tradicijoje savo gyvenimo pavyzdžiu, paliktais raštais ir savo šiandiene malda. Jie kontempliuoja Dievą, Jį šlovina ir nepaliauja rūpinęsi žemėje paliktaisiais žmonėmis. Jiems, įėjusiems į savo Mokytojo „džiaugsmą“, yra pavesti „dideli dalykai“. Savo užtarimu jie labiausiai patarnauja Dievo planui. Mes galime ir turime juos prašyti, kad užtartų mus ir visą pasaulį.

956  Šventųjų užtarimas. „Dangaus gyventojai, būdami tvirčiau suvienyti su Kristumi, didina visos Bažnyčios šventumą [...]. Jie nesiliauja užtarę mus prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje per vieną Dievo ir žmonių Tarpininką, Jėzų Kristų [...]. Dėl to jų broliškas rūpestis nepaprastai gelbsti mus silpnus“
 
Žodis „šventasis“ katalikų denominacijoje taikomas žmogui, kuris katalikų hierarchų sprendimu, praeinant specialią procedūrą po mirties paskelbiamas šventuoju dėl savo pavyzdingo katalikiško gyvenimo ir darbų:
Iš katalikų katekizmo:
828  Kanonizuodama kai kuriuos tikinčiuosius, tai yra iškilmingai paskelbdama, kad jie herojiškai praktikavo dorybes ir gyveno ištikimi Dievo malonei, Bažnyčia pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią; ji stiprina tikinčiųjų viltį, duodama jiems šventuosius kaip pavyzdį ir užtarėjus.

Šventajame Rašte gi šis žodis „šventasis“ vartojamas visai kita prasme. Kiekvienas kuris atgimė iš vandens ir Dvasios ir turi tikėjimą Kristumi yra šventasis. Paulius rašė visiems krikščionims (šventiesiems) Romoje:
Rom 1, 7:
Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!
Taip pat Ef 3, 8:
Man, visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus
Ef 4, 11-12:
Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui
ir dar daug daug vietų.
Krikščionys vadinami šventaisiais, nes juose gyvena Dievo Dvasia. Tik vienas Dievas yra tikrai šventas, o mes visi tik siekiame šventumo. Apaštalas Petras sako:
1Pt 1, 15-16:
bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas”.
Mes siekiame šventumo, kuris priartina mus prie Dievo, nes trokštame Dievo, norime Jį tobulai pažinti, kad Jis galėtų veikti mumyse, ir jeigu Raštas krikščionis vadina šventaisiais, tai ne dėl jų darbų, bet dėl Dievo Dvasios veikimo juose. Tik vienas Dievas žino žmogaus širdį ir jokia įstiegta komisija negali įvertinti ir nustatyti žmogaus šventumo laipsnio.
Ši doktrina apie šventuosius atsirado palaipsniui. Švento Rašto pateikiamas žodžio „šventasis“ supratimas katalikybėje buvo perkeistas ir pradėtas taikyti tik tam tikriems kuo nors nusipelniusiems žmonėms, o vėliau imta liepti jiems melstis ir prašyti užtarimo, katalikų bažnytinei organizacijai neblogai pasipelnant iš visokių šventų vietų lankymo ir šventų paveiksliukų ir panašių atseit šventų ir apsaugančių daiktų pardavinėjimo.



Tai verslas, šventumo verslas, nešantis neblogas pajamas dėl žmonių prietaringumo, bet kalba ne apie tai, Dievas teisėjas, ne aš.
Svarbu kitkas – kodėl mes turėtume melstis dar kažkam, o ne vieninteliam Dievui, kodėl mes turėtume elgtis kitaip, negu mokė Kristus? Ar vadinamieji šventieji yra užtarėjai? Ar jie užtaria mus prieš Dievą? Biblijoje to nėra parašyta. Jėzus Kristus yra mūsų atpirkėjas ir užtarėjas. Visi papildomi užtarėjai yra žmonių sugalvota teorija. Dar viena ištrauka iš katekizmo:
Iš katalikų katekizmo:
957  Bendravimas su šventaisiais. Mat kaip žemės krikščionių tarpusavio bendravimas suartina mus su Kristumi, taip bendravimas su šventaisiais mus su Juo suvienija...
Katalikų bažnyčia teigia, kad meldimasis šventiesiems, t.y. tiems, kurie stropiai laikėsi katalikų bažnyčios mokslo ir pasižymėjo įvairiais darbais ar išskirtinėm pamaldumo praktikomis, priartina žmones prie Kristaus. Kaip buvus katalikų denominacijos narė, galiu pasakyti, kad ten nieko panašaus nemačiau, priešingai – atitraukia, nutolina ir paklaidina. Tik Dievo Žodis, veikiant Šventajai Dvasiai priartina mus prie Kristaus ir padeda jį pažinti. Knygutėse apie vadinamų šventųjų gyvenimus žmonės randa aprašytus darbus, gražias tų šventųjų maldas ir nori siekti būti panašūs į kokį nors šventajį ir jį pamėgdžioti. Prisiperka paveiksliukų ir medalikėlių, meldžiasi jiems, ir prietaringai tiki, kad tas miręs žmogus juos apsaugos. Tai vis kūniški žmonių mokymai, nutolinantys nuo tiesos, nuo paties Kristaus, neskatinantys tiesogiai ieškoti Dievo ir turėti gyvo, asmeninio ryšio su Dievu. Dalis šventųjų buvo tikrai geri žmonės, darė netgi labai didelius darbus, dažniausiai gailestingumo darbus savo artimui, ir tai šaunu. Bet darbų didumas jokiu būdu neduoda mums teisės melstis tam žmogui. Juk jei mes laikome save krikščionimis, tai mes žinome iš Dievo Žodžio, kad joks mirtingas žmogus negali suteikti kitam žmogui išgelbėjimo, nei pats žmogus negali savęs išgelbėti darbais, tai gali tik vienas Dievas. Pasižiūrėkime į Šventą Raštą, ko mokė pats Jėzus Kristus.
Jn 6, 27-29:
Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jį duos jums Žmogaus Sūnus, nes Tėvas-Dievas Jį savo antspaudu yra pažymėjęs”. Jie paklausė: „Ką mums daryti, kad vykdytume Dievo darbus?” Jėzus atsakė: „Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė”.
Štai pats didžiausias darbas – tikėti Jėzumi Kristumi. Ne Jėzumi ir Marija, ne Jėzumi ir šventu Antanu, nieko panašaus.
Jėzus juk nesakė žmonėms: „na, jeigu pakankamai pasimelsite mano motinos ar patėvio intencija, arba paprašysit užtarimo va pas Petrą, mano šaunų mokinį, kuris bus jums pavyzdys ir jūsų ganytojas, tai Mano Tėvas jūsų pasigailės.“ Ir Paulius nerašė laiškuose: „aš jus užtarsiu, kai nueisiu pas Viešpatį, nuolat prašykite mano užtarimo“. Jei būtų buvusi toka galimybė, jis būtų parašęs, juk taip rūpinosi Jėzaus Kirstaus bažnyčia.
Ne, Biblijoje jūs šito nerasite, kad žmogus žmogui gali atnešti išgelbėjimą ir amžiną gyvenimą. Tai žmonių tradicija. Ir labai nekokia tradicija, tas nuolatinis mirusiųjų šaukimasis, nes toks mokymas labai artimas nekromantijai, kurią taip griežtai yra pasmerkęs Viešpats Dievas, tą mes skaitome Dievo Žodyje:
Įst 18, 10-12:
Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų,nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių.Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, ir už tokias bjaurystes Jis išnaikins tas tautas, prieš tau užimant kraštą.

Taigi kodėl Katalikų denominacija ragina savo narius melstis mirusiems žmonėms, o ne gyvajam visagaliui Dievui, kuris atsako į maldas? Dievas- kiekvieno krikščionio, atgimusio iš Dvasios, Tėvas – juk nėra koks baisūnas, kad prie jo artintumėmės prisidengę daugybe žemiškų tarpininkų, kurie permaldautų jį dieną ir naktį. Žinot, tokį, piktą Dievą, į kurį geriau nesikreipti iš viso, nes tam yra dug gerų tarpininkų, arba kreiptis tik tam tikrom ritualinėm frazėm prisidengiant, aba sukalbant dailią kokio švenojo maldą aš ir pažinojau katalikų bažnyčioje, bet toks Dievo portretas netikras. Jėzus sakė į jį kreiptis „Tėve“ ir prašyti Jo visko, ko mums reikia ir mums bus duota, ir laiške žydams apaštalas Paulius rašo, kad mes nebijotume į Jį kreiptis

Žyd 4, 16:
Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu.


 

2011-12-04