lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Apie atlaidus



Atlaidai

Pasižiūrėkim į dar vieną keistą teoriją, kuri labai susijusi su mokymu apie meldimosi už mirusius naudingumą – apie atlaidus.
Besiruošdama šiai temai internete radau tokį dokumentą: „Praktinis vadovas jubiliejiniams atlaidams gauti“. Jis aprobuotas Apaštališkosios Penitenciarijos (katalikų bažnyčios įstaiga Romoje, kuri popiežiaus vardu teikia nuodėmių atleidimą ir dispensus – atleidimus nuo privalomų Bažnyčios teisės reikalavimų), taigi labai oficialus dokumentas. Tame dokumente išdėstytas mokymas apie atlaidus.
Iš „Praktinio vadovo jubiliejiniams atlaidams gauti“:
atlaidų praktikos naudingumas buvo iškilmingai apibrėžtas Tridento Susirinkime (Dekretas apie visuotinius atlaidus, 25 sesija, 1563 m. gruodžio 4 d.) ir buvo primintas popiežiaus Pauliaus VI apaštališkojoje konstitucijoje Indulgentiarum doctrina (1967 m. sausio 1 d.).

Taigi čia tikrai žmonių mokymas ir katalikų bažnyčia to net neslepia. Čia sakoma, kad
išpildžius tam tikras sąlygas ir atlikus popiežiaus nustatytus darbus, atlaidai garantuoja pasirengusiems tikintiesiems visišką laikinosios bausmės, kurią užsipelnome savo nuodėmėmis, atleidimą pasinaudojant šventųjų bendravime jų nuopelnais.“
Popiežius sako:

Iš „Praktinio vadovo jubiliejiniams atlaidams gauti“:
„Remdamasis šiais doktrinos teiginiais ir aiškindamas motinišką Bažnyčios mintį, aš nutariu, kad visi tinkamai pasirengę tikintieji galės per visus Jubiliejaus metus gausiai naudotis atlaidų dovana pagal šią bulę lydinčias nuorodas”.

Tai kokios sąlygos keliamos norint, kad Dievas tau atleistų? Apibendrinsiu trumpai: popiežiaus nutarimu, katalikai mokomi, kad jie gali gauti iš Dievo atleidimą sau, arba mirusiam, jeigu atlieka tam tikrus darbus ir ritaulus. Reikia atlikti kunigui išpažintį, priimti komuniją ir pasimelsti popiežiaus intencija (pvz., Tėve mūsų ir Sveika Marija; tačiau galima sukalbėti ir kitas maldas). Na ir atlikti dar darbą – arba padėti skurstančiam, arba paskirti laiko arba pinigų bendruomenės veiklai, dar galima papasninkauti, susilaikyti nuo mėsos ir pan. Taip pat labai rekomenduotina atlikti maldingą kelionę į kokią šventą vietą.
Jeigu norėtumėte atlaidų ir nuspręstumėte apsilankyti Romoje, neužmirškite, kad geriau įeiti į didžiasias bazilikas pro šventąsias duris, tai yra pagirtinas dalykas, prisidedantis prie jūsų nuodėmių atleidimo. Rašte kalbama apie ankštus vartus, o čia šventos durys, nedidelis skirtumas. Viskas suprantama kūniškai - jeigu Jėzus sakė pasistengti įeiti pro ankštus vartus, tai reikia pasidaryti tuos vartus gražiame pastate ir pro juos įžengti. Ir tau bus atleista. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna.


Yra beje ne tik šventos durys, bet ir šventi laiptai. Šventi laiptai, vadinami Scala Sancta, yra Romoje, Laterano katedroje. Juos į Romą apie 300 metus atvežė imperatoriaus Konstantino motina, Jelena (žinoma, šventoji). Teigiama, kad tais laiptais nuplaktas Jėzus buvo vedamas pas Pilotą ir Jo kraujo lašai liko ant tų laiptų, todėl jie šventi. Šitais laiptais galima lipti tik keliais.
 
Jie dabar aptraukti medžiu, bet pro stiklo langelius matosi autentiški laiptai ir Kristaus kraujo lašai. Be abejo, už užropojimą keliais iki laiptų viršaus ant kiekvieno laipto sukalbant maldelę, galima pelnyti atlaidus.
Laterano katedroje taip pat galite rasti paskutinės vakarienės stalo gabalą, Kristaus protretą, kurį nutapė angelas, taip pat daug kitų įdomių ir šventų (?) dalykų. Nebūtina žinoma, keliauti į Romą, galima ir Lietuvoje pelnyti atlaidus už įvairių atseit šventų vietų maldingą aplankymą.

Grįžkime prie „Praktinio vadovo jubiliejiniams atlaidams gauti“. Tame dokumente buvo ir ištrauka iš katalikų katekizmo, kur labai aiškiai apibrėžta atlaidų doktrina:
Iš katalikų katekizmo:
1471 „Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; juos gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno.”

Mes matome, kad bažnytinė organizacija moko, kad ji turi teisę perimti tarpininko vaidmenį, priklausantį pagal Šventą Raštą tik Kristui, nes nėra kito tarpininko
1Tim 2, 5:
„Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas- žmogus Kristus Jėzus“
Spėju, kad niekur Rašte nerasite, kad bažnyčiai Jėzus Kristus būtų suteikęs malonių dalinimo funkciją, tačiau štai dokumentu nusakomos sąlygos ir pasirengimo būdai, kaip ir ką žmogus turi padaryti, kad jam būtų atleista, nors Dievo Žodis sako, kad tiems, kurie įtiki į Jėzų Kristų, jau yra atleista, nes
Kol 2, 14:
„Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus.“
Todėl tai ir yra malonė, todėl tai ir yra Geroji Naujiena. Nuodėmės užtraukia Dievo rūstybę, bet mes išteisinami tikėjimu, dėl Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus.
Rom 3, 22-24:
Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje.
Taigi, tau atleista tik dėl to, kad Dievas toks maloningas, kad paaukojo vietoj tavęs savo Sūnų. Jeigu tu šitai priimi, kad už tave, nusidėjėlį, numirė Dievo sūnus, kad nuo tavęs būtų patraukta Dievo rūstybė ir jeigu tavo širdis atgailauja, tau atleista. Ar Dievo Sūnus reikalauja, kad mes norėdami gauti atleidimą darytume tam tikras apeigas? Ar gali mums kas nors nurodyti, kaip tiksliai atgailauti, kokius žodžius sakyti, kaip atsiprašyti dėl savo nuodėmių? Ar reikia atlikti kokius darbus?
Per Jėzaus kraują, pralietą už mus ant kryžiaus, sudaryta Naujoji Sandora. Naujosios Sandoros laikais Dievo šventovė yra tikinčiojo širdyje.
Kol 3, 16:
Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?
Jeigu Dievo Dvasia, kuri gyvena atgimusiame iš Dvasios žmoguje, paragina žmogų kažkaip atsiteisti tiems, ką galbūt nuskriaudė, tai žmogus taip padaro ir tai yra gera ir teisinga Dievo akyse. Bet tai jokiu būdu nėra nustatytas ritualas.
Tai dabar pažiūrėkime dar kartą į ištrauką iš katekizmo ir kaip katekizme išdėstytas žmonių mokymas nesutampa su Dievo Žodžiu.
1. „Laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas“ – ne pagal Dievo Žodį, tiems kurie atgailavo ir įtikėjo, atleista, ir ne bausmės mes bijome jei netyčia nusidedam. Yra pagarbi Dievo baimė, kai mums liūdna, kad įžeidėme Dievą ir yra Dievo bausmės baimė, kai mes bandom atsiteisti su Dievu, kad mums nekliūtų, bet tai labai skirtingi dalykai. Ir jeigu kaltė jau panaikinta – tai kartą visiems laikams, aš nežinau iš kur jie ištraukė tą laikinąją bausmę.
Tėvas mus pabaudžia, kaip savo vaikus, Jis mus ugodo, bet ne kaip rūstus buhalteris, skaičiuojantis kaltes:

Hebr 12, 6:
nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima
Hebr 12, 9-10:
Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume? Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais.
Jeigu tai Tėvo ir vaiko santykis, tai čia nereikia žmogaus-tarpininko, kuriam kas mėnesį ar du išsakai suskaičiuotas nuodėmes, o jis nurodo tau, ką už tai turi atlikti ar kokias maldas „atkalbėti“.
2. Pasižiūrėkim toliau juos gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, - organizacija tiesiog savinasi Dievo funkcijas ir nusako, kada kas turi teisę gauti Dievo atleidimą.
3. Atpirkimo vaisių dalytoja. Kas yra atpirkimo vaisiai? Jėzus mus atpirko, numirdamas už mus ant kryžiaus.
Gal 3, 13-14:
Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio”,-kad Abraomo palaiminimas Jėzuje Kristuje atitektų pagonims ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią.
Mes tikėjimu gauname pažadėtąją Šventąją Dvasią. Kokie jos vaisiai?
Gal 5, 22-23:
Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.
Taigi jeigu mes atgailaujame ir priimame Jėzaus už mus atliktą auką, jeigu mes gauname Šventosios Dvasios dovaną, jeigu mes sekame Juo, Jo Žodžiu, mumyse vis labiau ryškėja šios savybės, nuostabios savybės. Ar gali bažnytinė organizacija kaip nors duoti mums šių savybių, ar ji valdo Šventąją Dievo Dvasią? Žinoma, kad ne. Šventoji Dvasia pati dalina dovanas, taip, kaip jai patinka:
1Kor 12, 7-11:
Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui. Vienam Dvasia suteikiamas išminties žodis, kitam ta pačia Dvasia-pažinimo žodis, kitam-tikėjimas ta pačia Dvasia, kitam-išgydymų dovanos ta pačia Dvasia, kitam-stebuklų darymas, kitam-pranašavimas, kitam-dvasių atpažinimas, kitam-skirtingos kalbos, kitam-kalbų aiškinimas. Bet visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka.
Taigi, ne bažnyčia dalija dovanas, bet Šventoji Dvasia dalija dovanas, bažnyčios ugdymui. Viskas šiame žmomių mokyme tiesiog apversta atvirkščiai, nei sako Dievo Žodis.
Mes žinom iš Švento Rašto, kad religijos, kuri norėjo visa valdyti, laukia liūdnas galas:
Apr 18, 11-13:
Žemės pirkliai verks ir gedės jos, nes niekas jau nebepirks jų atplukdytų prekių: aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, švelnios drobės, purpuro, šilko, škarlato, jokios kvapios medienos, jokių dramblio kaulo dirbinių, jokių brangmedžio rakandų, nei vario, geležies, marmuro,cinamono, kvapių augalų, miros, smilkalų, vyno, aliejaus, smulkių miltų, kviečių, galvijų, avių, arklių, vežimų, žmonių kūnų ir sielų.
Ji skelbėsi atpirkimo vaisių dalytoja, bet Dievas jai sako:
Apr 18, 14:
Vaisiai, kurių taip geidė tavo siela, nutolo nuo tavęs; visas puošnumas ir spindesys tau pražuvo, ir niekad jų neberasi.
Mes žinome, kad žmonių mokymai dažnai atrodo labai sudėtingai ir išmintingai, bet yra tušti. Apaštalas Paulius sako laiške kolosiečiams apie žmonių priesakus ir doktrinas:
Kol 2, 23:
Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą.

 

2011-12-08