Ar žinote Gerąją Naujieną?
 

Lk 2, 10-14:
...angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats-Kristus. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose”. Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!”
Dauguma žmonių yra girdėję, kad Jėzaus gimimas labai džiugus įvykis bent keletą kartų savo gyvenime. Nes gruodžio 24 ar 25 dieną tradiciškai susirinkusiems tradiciškai šaltame maldos pastate šie žodžiai vis perskaitomi, nebepamenu, prieš ar po tradicinio kalėdinių statulėlių ansamblio pašlakstymo „šventu“ vandeniu. Girdėję esam, bet ar suprantame, ką reiškia šitie žodžiai?
Tie žodžiai turėtų džiuginti mūsų širdis, nes jie skelbia Gerąją Naujieną - didžiulį džiaugsmą visai žmonijai, bet dažniausiai jie lieka nesuprasti. Aš buvau katalikė ir daug kartų buvau girdėjusi šiuos Luko Evangelijos žodžius. Mane mokė džiaugtis tuo faktu, kad mums gimė Jėzus, tačiau žodžiai „Viešpats“, „Kristus“, Mesijas“ ir „Išganytojas“ man nebuvo suprantami. Aš tiesiog gyvenau tam tikrose tradicijose bei ritualuose, stengiausi būti gera, nes „taip reikia“, nes „Dievas viską mato“, nes „Jis už pikta baudžia.“ Aš tikėjau Dievu, bet mano Dievas buvo piktas, baudžiantis, negailestingas. Mano Dievas, kokį Jį tuomet pažinojau, mėgo ritualus, ilgą skausmingą klūpėjimą ir kankinančias išpažintis, po kurių nepalengvėdavo, nes žinojai, kad vėl darysi tą patį. Mano, kaip katalikės, tuomet suprastas Dievas neturėjo malonės ir aš nejutau Jo meilės, tik pragaro grėsmę, nes netikėjau, kad man gali būti atleista.
Kai kalbu su žmonėmis, matau, kad dažnai net ir laikantys save tikinčiais abejoja, ar Dievas tikrai juos myli. Manęs tai nestebina, nes aš pati abejojau anksčiau. Galvodavau, kad Dievui negali būti ypatingai svarbus kiekvienas. Na, truputį tikriausiai myli, na, apsikenčia su manim, leidžia gyventi. Man taip atrodė, kad gal Jis myli kai kuriuos kunigus ar vienuoles, nes jie tokie „dvasingi“ ir kalba daug gražių maldų, bet nėra jokios priežasties, kodėl turėtų mylėti mane. Aš norėjau būti mylima, bet pasižiūrėdavau į veidrodį ir sakydavau sau: „daug tokių kaip tu, kuo tu ypatinga, kodėl toks didingas Dievas turėtų tave mylėti, kvailele?“ Bet iš tikrųjų tai netiesa. Dievas mus kiekvieną labai myli. Jis taip mus myli, kad dėl mūsų net buvo atsisakęs savo dievystės ir gimęs žmogaus kūne, kaip Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, mūsų Atpirkėjas:
Fil 6, 7-8:
kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Visi yra girdėję, kad Jėzų nukryžiavo. Labai svarbu suvokti, kodėl tas džiaugsmingai sutiktas kūdikėlis, užaugęs ir nugyvenęs 33 metus be jokios nuodėmės, daręs visiems gera, mokęs Dievo kelio ir gydęs ligonius, buvo labai žiauriu būdu nužudytas. Koks keistas Dievas – leido nužudyti savo Sūnų. Dėl ko?

Kodėl Jėzus mirė?
O taip, mes žinome standartinį, išmoktą atsakymą – „dėl mūsų nuodėmių“. Ar šis atsakymas jus džiugina, ar slegia? Jeigu slegia, jūs nesate išgirdę Gerosios Naujienos. Tai suprantama, nes katalikų bažnyčioje skelbiama „geroji naujiena“ dažnai skamba iškreiptai, maždaug taip, jeigu kunigas griežtas:
VARGAS JUMS, NUSIDĖJĖLIAI, TAI DĖL JŪSŲ NUODĖMIŲ JĖZUI TEKO ŠITAIP KENTĖTI IR MIRTI, GĖDYKITĖS IR ATGAILAUKITE IR JUMS GALBŪT BUS ATLEISTA, JEI STROPIAI LANKYSITE MIŠIAS, GERAI ELGSITĖS, IR STENGSITĖS DARYTI GERUS DARBUS. IR NEUŽMIRŠKITE UŽSAKYTI MIŠIŲ, KAD SUTRUMPINTUMĖTE SAU IR KITIEMS SKAISTYKLOS KANČIAS.
Arba taip, jeigu kunigas nori būti populiarus, todėl jo mokymas minkštas ir pūkuotas:
DIEVAS YRA GERAS, MUS VISUS MYLI IR MES VISI UŽ RANKUČIŲ SUSIKIBĘ GALŲ GALE NUEISIME Į DANGŲ. BET KURIUO ATVEJU, SKAISTYKLOS NEIŠVENGSITE, BET MALDOMIS IR AUKOMIS GALITE SUTRUMPINTI SAU IR KITIEMS TEN SKIRTĄ PRALEISTI LAIKĄ.
Katalikų organizacijos teigimu, mūsų po mirties laukia kančia, arba amžina arba laikina, skaistykloje. Apie skaistyklą jūs nerasite Biblijoje, nes nei Jėzus, nei apaštalai to nemoko, tai grynai žmonių mokymas, nešantis organizacijai pinigus, be kurių ji neišsilaikytų. Jei kam įdomu, apie skaistyklą yra atskira tema. Nei griežti, nei švelnūs katalikų organizacijoje skelbiami dalykai nėra tikroji Geroji Naujiena, nes ji skelbia tik sau patogias tiesias ir tos klaidinančios žinios trukdo žmonėms pasiekti Dievo Karalystę.
Tam, kad teisingai ir pilnai išgirstum ir priimtum Gerąją Naujieną, turi pripažinti keletą dalykų, kuriuos aš išdėstysiu trimis punktais, kad patogiau būtų suvokti. Tos tiesos, kurias čia surašysiu yra pagal Bibliją – Dievo paliktą mums Žodį, kuriuo turime vadovautis, jei nenorime paklysti ir būti manipuliuojami žmonių mokymais. Jie visi labai svarbūs ir nei vieno negalima atmesti, jei norime išgirsti ir priimti pilną Gerosios Naujienos žinią:
1. Visi žmonės nusideda. Kiekvienas žmogus yra nuodėmingas, aš ir tu taip pat. Dar Ekleziastas sakė, kad žemėje nėra nei vieno teisaus.
Ekl 7, 20:
Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų.
Dievas bjaurisi nuodėme; nuodėmė atskiria mus nuo Dievo ir užtraukia mirtį.
Iz 59, 1-2:
Viešpaties ranka nesutrumpėjo gelbėti ir Jo ausis neapkurto girdėti, bet jūsų nusikaltimai atskyrė jus nuo jūsų Dievo ir jūsų nuodėmės paslėpė Jo veidą, kad Jis nebegirdėtų.
Nuodėmė yra bet koks nepaklusimas Dievui. Dar Edeno sode žmogus pasirinko neapklusti Dievui, o daryti, kaip jam atrodė patogiau. Senajame Testamente mes skaitome daugybę istorijų, kaip žmonės nepakluso Dievui ir nuolat užsitraukdavo Jo rūstybę. Mes arba mėgstame daryti nuodėmes, arba esam per silpni nenusidėti.
Ps 38, 1-4:
Viešpatie, nebausk manęs rūstaudamas ir neplak savo įniršyje. Tavo strėlės įsmigo į mane ir Tavo ranka slegia mane. Nebėra nieko sveiko mano kūne dėl Tavo rūstybės ir poilsio mano kauluose dėl mano nuodėmės. Mano kaltės iškilo virš mano galvos; lyg sunki našta jos pasidarė man per sunkios.
Tai liūdnoji Gerosios Naujienos dalis. Bet išeitis yra.
2. Nors mes ir nuodėmingi, Dievas myli mus ir nori turėti su mumis amžiną bendravimą, todėl Jėzus užgimė žmogaus kūne ir numirė vietoje kiekvieno iš mūsų, asmeniškai už mane ir tave. Jis taip padarė iš meilės. Jėzus sutiko būti kankinamas, išjuoktas ir nužudytas dėl tavo nuodėmių, nes tu esi labai mylimas.
Jn 3, 16:
Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
3. Šita Jėzaus Kristaus auka yra grynai iš Dievo malonės, tiesiog Jis taip panorėjo, duoti mums kelią išsigelbėti iš šėtono valdžios. Apaštalas Paulius ragina mus dėkoti už tai Tėvui:
Kol 1, 13-20:
kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. Jame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą. Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis, nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios,-visa sutverta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi. Ir Jis yra kūno-bažnyčios galva. Jis-pradžia, pirmagimis iš mirusiųjų, kad visame kame turėtų pirmenybę. Nes Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką,-per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje.
Tai ne dėl mūsų nuopelnų ir nereikia kaip nors atsilyginti Dievui, nes tokios skolos niekaip neatmokėtum, o Dievas to ir nereikalauja. Tai yra Geroji Naujiena. Tu išgelbėtas, jeigu priimi Jėzaus Kristaus auką ir seki Juo:
Rom 10, 9-11:
Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas. Raštas juk sako: „Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas”.
Įtikėti – reiškia patikėti šia žinia, kad Dievas panorėjo tau atleisti ir tam įvykdyti sugalvojo tokį keistą ir žiauriai žmogaus protui atrodantį būdą – savo Sūnaus mirtį mainais už tave. Įtikėti – reiškia priimti Jėzaus Kristaus auką. Pripažinti, kad esi nusidėjėlis, atgailauti ir paprašyti už visas nuodėmes Dievo atleidimo. Nuoširdžiai. Ir pasiryžti nebedaryti to, kas nepatinka tave mylinčiam Dievui.

Tęsinys kitoje dalyje.