lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Krikščionis be krikšto? 3 d.


Kaip turi vykti krikštas?
 

Be abejo, pilnai panardinant į vandenį. Taip krikštijosi pats Jėzus, taip buvo daroma apaštalų laikais ir dar ilgą laiką po to, tik vėliau ėmus masiškai privaloma tvarka krikštyti kūdikius, buvo pereita prie šlakstymo vandeniu, dėl patogumo. Krikštas simbolizuoja mūsų senojo žmogaus mirtį.
Rom 6, 3-11:
Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą. Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo, žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės. Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo. Žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios. Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena-gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.
Kai žmogus miršta, jis palaidojamas, jo kūnas užkasamas, paslepiamas po žeme, jei tik truputėlį žemių ant galvos būtų užberiama, tai ne palaidojimas tada. Panašiai ir su krikštu, mūsų senas žmogus palaidojamas po vandeniu ir mes pilnai visi nuplaunami, o ne truputėlį.

 

 

Kokie žodžiai turi būti sakomi?
O va čia didžiulis nesusipratimas ir nesutarimas tarp krikščionimis save laikančių.
Paulius laiške žydams mes skaitome:
Hebr 6, 1-3:
Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu, iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo. Jei Dievas leis, ir tai padarysime.
Kaip matome, mokymas apie krikštą – pats pamatas, elementarus Pauliui atrodęs dalykas, prie kurio jis laiškuose nebegrįžo. Tačiau žinome, kad tas elementarus dalykas laikui bėgant buvo smarkiai iškraipytas. Kadangi jokiomis tradicijomis, kurios amžiams bėgant radosi ir vystėsi sekant religinį žmonių mokymą, o ne Dievo mokymą, mes pasikliauti negalime, belieka remtis Dievo Žodžiu.
Dievo Žodyje mes skaitome, kad krikštyti įsakė pats Jėzus Kristus:
Mato 28, 16-20:
Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, jie pagarbino Jį, tačiau kai kurie abejojo. Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”.
Maždaug nuo antro amžiaus, kiek yra išlikę rašytinių šaltinių ir iki pat šių dienų į šitas eilutes buvo žiūrima paraidžiui ir krikštijama „Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Dažnai ir nardindavo į vandenį tris kartus. Ir aš kiek žiūrėjau įrašus iš įvairių religinių bendruomenių Lietuvoje irgi daug kas taip tris kartus ir nardina. Tik praėjusiam amžiuje atsirado tokių, kurie labiau įsiskaitė į Dievo Žodį, aš tikiu, kad tai Šventoji Dvasia juos pamokė, nes Jėzus yra pažadėjęs, kad ateis kaip Guodėjas, kuris visko išmokys, ir Tiesos Dvasia jiems  atvėrė akis ir jie pamatė, kad apaštalų laikais krikštijama buvo Jėzus Kristaus vardu ir tik Jėzaus Kristaus vardu. Mes tai matome apaštalų darbuose:
Apd 2, 38:
Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.
Apd 8, 14-17:
Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė ten Petrą ir Joną, kurie atvykę ėmė melstis už samariečius, kad jie priimtų Šventąją Dvasią. Mat Ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią.
Apd 10, 47-48:
Tuomet Petras tarė: „Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu-šiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?” Ir jis liepė juos pakrikštyti Viešpaties vardu. Po to jie prašė jį pasilikti dar kelias dienas.
Apd 19, 1-6:
Apolui būnant Korinte, Paulius, perėjęs aukštutines sritis, atvyko į Efezą. Užtikęs ten kelis mokinius, paklausė: „Ar įtikėję gavote Šventąją Dvasią?” Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia”. Jis klausė toliau: „Kokiu tad krikštu jūs buvote pakrikštyti?” Jie atsakė: „Jono krikštu”. Tada Paulius tarė: „Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti Tą, kuris ateis po jo, būtent Kristų Jėzų”. Tai išgirdę, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti.
Apd 22, 14-16:
O jis kalbėjo: ‘Mūsų protėvių Dievas išsirinko tave, kad pažintum Jo valią, išvystum Teisųjį ir išgirstum balsą iš Jo lūpų, nes tu būsi Jo liudytojas visiems žmonėms, skelbdamas, ką girdėjai ir regėjai. Tad ko lauki? Kelkis, pasikrikštyk ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties vardo!’
Tai mini ir Paulius savo laiškuose.
Rom 6, 3:
Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?
1Kor 1, 12-13
Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus”, „aš-Apolo”, „aš-Kefo”, „o aš-Kristaus”. Argi Kristus padalytas? Argi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Argi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?
Atsakymas – ne. Ne dėl Pauliaus ir ne Pauliaus vardu, o vardan Jėzaus Kristaus ir Jėzaus Kristaus vardu.

Kaipgi su šita formule? Ar tai formulė?

Mt 28, 19:
Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu
Ar mes turime sakyti: "krikštiju tave vardan Tėvo (nardinimas) ir vardan Sūnaus (nardinimas), ir vardan Šventosios Dvasios (nardinimas)"? Esu tikra, kad ne. Nereikia tris kartus mirti, užtenka vieno. Ir nereikia tris kartus nardintis, užtenka vieno.
Ir mes žinome, kad yra tik vienas vardas, kuriuo galime būti išgelbėti, - Jėzaus Kristaus vardas.
Apd 4, 11-12:
Jėzus yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu’. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti”.
Ir mes žinome, kad Dievo žodis mums sako visa daryti Jėzaus Kristaus vardu:
Kol 3, 17:
Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui.
Todėl Jėzaus Kristaus paliepimas nė kiek neprieštarauja tam, ką darė mokiniai – krikštijimui Jėzaus Kristaus vardu. Kaip tik atvirkščiai – jie tiksliai vykdė paliepimą.
Apaštalas mus Paulius kalba apie krikštą:
Kol 2, 8-12:
Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi. Jame kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė, ir jūs esate tobuli Jame, kuris yra kiekvienos kunigaikštystės ir valdžios galva. Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, bet kūno nuodėmių, kūniškumo nusirengimu-Kristaus apipjaustymu. Su Juo palaidoti krikšte, kuriame jūs buvote ir prikelti, tikėdami jėga Dievo, prikėlusio Jį iš numirusių.
Jėzuje Kristuje, Sūnuje, yra visa pilnatvė. Tėvas ir Sūnus yra viena. Todėl jeigu mes krikštijame Jėzaus Kristaus vardu, mes tai atliekame ir vardan Tėvo ir Šventosios Dvasios. Nereikia, netgi neįmanoma, Tėvo nuo Sūnaus atskirti. Apaštalai tai žinojo. Jie krikštijo Jėzaus Kristaus vardu, panardindami žmogų vieną kartą, pilnu panardinimu. Ir mes taip turime daryti.


Ar Krikštas jus įpareigoja eiti į tam tikrą religinę bendruomenę?
Ne. Jis įpareigoja jus sekti Kristumi: vadovautis Dievo Žodžiu ir Šventosios Dvasios vedimu. Religinis mokymas dažnai skelbia, kad mes krikštijamės į bažnyčią. Plačiąja prasme taip – mes tampame Kristaus kūno nariais.

 

 

Bet tai nereiškia, kad krikštas visam laikui mus pririša prie vienos kokios nors konkrečios bendruomenės. Ne kūniškas įsipareigojimas mus laiko bendruomenėje, bet Šventosios Dvasios vedimas.
1 Kor 12, 13:
Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną,-žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.
Jeigu jūs atsiduosite Šventosios Dvasios vedimui, Dievas jūsų neapleis. Jis ištikimas, myli savo vaikus. Prašykite Viešpaties, kad jus vestų, parodytų žmones su kuriais jums reikia būti, kurie padės jums augti Žodyje, artėti prie Dievo. Kad parodytų, kaip būti naudingu, kaip nešti vaisių Dievo Karalystei. Tam siauram kelyje daug sunkumų, aš nenoriu jums meluoti, kelias tikrai sunkus. Pasaulis iš jūsų juoksis, religija vadins sektantais, gali būti, kad net artimieji ir draugai nesupras. Ir šėtonas slankios aplinkui. Nuo tada, kai pasikrikštysite, jis jūsų dvigubai ims nekęsti, nes jūs tapsite Dievo vaikais. Bet Dievas neapleidžia, Jis tik pamoko. Sunku, bet labai gera būti su Viešpačiu. Jei pasiryšite, jūs tai sužinosite.


Taigi ar jums reikia krikštytis?
Aš daug čia surašiau iš Dievo Žodžio, bet spręsti jums. Ką jums reiškia krikštas, žinote tik jūs ir Dievas. Nereikia krikštytis dėl kompanijos, nereikia krikštytis dėl to, kad jaučiate bendruomenės ar kokio nors žmogaus spaudimą, tai turi būti tik jūsų ir Dievo reikalas.
Man tai yra meilė, man tai yra pažadas, tai atsidavimas Dievui pilnai. Tas, kuris tave taip myli, kad už tave numirė, nori, kad nuplautum savo nuodėmes, kad paliktum savo senąjį gyvenimą (jis bus užmirštas, tas nuodėmingas gyvenimas) ir sektum Jį, nesvarbu, kiek tai kainuos. Tai nesvarbu, nes Jis tau dovanoja gyvenimą su Juo amžinai. Tai ne ritualas padarysiantis tave teisuoliu, kad galėtum prieš kitus didžiuotis, ne. Tai ne veiksmas iš išskaičiavimo – „dar truputį palauksiu, dar nuodėmių gal padarysiu, tai visas vienu kartu ir atleis“. Ir tai ne dovanų medžiojimas, kad taptum dvasingesniu „gal reikia pasikrikštyti, sako Šventoji Dvasia labai liečia, o kažin ką man Dievas duos?“ Visa tai neteisingos nuostatos.
Krikštas – veiksmas iš tikėjimo ir meilės. Veiksmas, įrodantis jūsų pasiryžimą būti Jėzaus Kristaus mokiniu. Todėl jei jūs ne tik tikite, bet ir jaučiate širdyje degimą dėl Jėzaus Kristaus – dėl Jo, kuris, jūs nebijote to įvardinti, yra jūsų mylimasis, tai jums tikrai nėra ko laukti, atsiduokite Jam pilnai. Ir, žinoma, viską lemia ne jausmai, bet tikėjimas, jeigu tiesiog esate tvirtai pasiryžę Juo sekti, nes ne tik protu, bet ir širdimi suprantate, kad tai yra vienintelė tikroji tiesa, o juk tikėjimas iš visos širdies yra pagrindinė reikalinga sąlyga – krikštykitės drąsiai.
Pasiųskit šėtoną su visom abejonėm, kad gal vanduo bus šlapias ir kažkas žiūrės ir ką žmonės pasakys ir atsiduokite Jam taip, kaip tai darė tie trys tūkstančiai Sekminių dieną, nes jums yra skirtas Dievo pažadas, o mūsų Dievas, vienintelis gyvasis ir tikrasis Dievas, niekada nemeluoja ir pats savęs neišsižada.
Aš kalbu ir rašau tiems, kam Biblijoje parašytas žodis yra Dievo Žodis, gyvas ir šiandien, Biblijos tiesa yra vienintelė tiesa, ne reliatyvi, ne viena iš tiesų, ne galiojusi prieš 2000 metų, ne kartais tinkanti, kartais netinkanti, bet tiems, kam Dievo Žodis yra taip ir amen. Tiems, kurie girdi Visagalio vienintelio Gyvojo Dievo balsą savo širdyse. Nebeabejokite ir ryžkitės, jeigu tikrai norite sekti Jėzų Kristų, savo atpirkėją ir atiduoti Jam gyvenimus. Jeigu jūs pasiryšite, jeigu nuoširdžiai apsispręsite savo širdyse, viskas bus kitaip, nes jūs tapsite tikrais krikščionimis. Aš jums nežadu lengvo kelio, aš jums nežadu gausių palaiminimų šitoje žemėje, aš jums nežadu žmogiškos sėkmės istorijos, nes Dievo Žodis šito nežada. Aš jums pranašauju sunkią ir nepaprastai įdomią kelionę, su jėga ir su kančia, su persekiojimais ir sunkumais, su džiaugsmu ir nusivylimais. Kelionę, kuri baigsis Avinėlio vestuvių puotoje, šalia To, kurio ilgisi jūsų širdis labiau už viską.
„Pasikrikštykite ir gelbėkitės iš šitos iškrypusios kartos“ šaukė apaštalas Petras ir aš jums tą patį sakau. Taip ir amen.

 

 

2012-06-15